Oranžiniuose lapuose paskendo tavo akys.

juoda ar balta? o gal raudona? o gal viskas is kart? negaliu rinktis krastutinumu. Nenoriu apriboti saves vienu pasirinkimu. Nenoriu blaskytis galedama daug, taciau nespedama nieko... Reikia sudaryti sistema. bet juk taip neidomu gyventi pagal nustatytas taisykles. Daug idomiau kas diena jas kurti.

tai atejo po ilgo nebuvimo šalia.. buvau paradus viltį. ne aš viena. Mano telefonas nebesitikėjo sulaukt šito vardo savo ekrane... mano kavos puodelis buvo pamiršęs, ka reiškia jo kraštą liečiančios besišypsančios lūpos... mano langas nebežinojo, kaip smagu būti atidengtam užuolaidų.. širdis nebeplanavo buti vėl tokia pilna jausmų. Gera.

senai čia buvau... bet niekas nepasikeite...:) taip pat gera, kaip ir po ilgo laiko grįžus namo...;)

norint pajusti laisve, reikia neprisirishti prie rytojaus... taip pat ishmokti atsiriboti nuo vakar dienos...

Niekada nebūna viskas tobula ilgą laiką... tik dabar galiu tinkamai įvertint praeitą savaitę, dieną, ar netgi valandą...
Keletas sekundžių... susitiprėję širdies dūžiai... nenoras suvokti to, ką sužinojau... ir pasikeitęs pasaulis. Nemoku taip gyventi, kaip reikia tai daryti būnant su tavim. Negaliu tik egzistuoti, negaliu nedėti vilčių į rytojų... negaliu neplanuoti nieko, žinodama, kad viskas bet kada gali pasikeist. Pastovumas, minimalus patikimumas, žinojimas, kad išauš rytojus, ir galbūt švies saulė... visa tai man reikalinga, kaip oras. Nematau prasmės gyvent tik šia sekunde, nežinant kas tavęs laukia po 15 minučių. Suprantu, kad galbūt tu neturi iš ko rinktis, suprantu, kad neturi pakankamai jėgų su tuo kovoti... suprantu, kad tau beprotiškai sunku... tačiau negaliu pateisinti to, kad melavai man. Tikiu, kad buvai pasiryžęs pasipriešinti... tikiu, kad tuo metu galvojai būtent taip, kaip sakei... tačiau vėliau viskas pasikeitė, o aš to nežinojau, nors turėjau teisę žinoti. Galima bandyt tave teisint- pati sakiau, kad nenoriu žinoti blogų dalykų, tačiau manau, mano norai ir būtinybė yra skirtingi dalykai. Ne visuomet reikia paisyti norų... nežinau kaip man dabar reiktų elgtis, nežinau kaip būtų teisinga... negaliu tavęs taip palikti, tačiau taip pat nenoriu rizikuoti... kaip gera būtų rast kompromisą, tačiau deja čia jis neįmanomas...
Šiandien nenoriu nieko labiau, kaip tik grįžti į tq naktį,kai sutikau tave ir viską pakeist... galbūt nesutikus tavęs būčiau kažką praradusi, tačiau bent jau turėčiau ramų, logiškai paaiškinamą gyvenimą be jokių mistinių ir nesuvokiamų detalių.

wel begu... galbut einu... ish leto, neskubedama... tachiau y kita puse... ne pas tawe... ne link musu bendros ateities... jei nori... jei tikrai tiki, kad mums pawyx, gali bandyt wytis... ash juk del to ir einu letai...

kaip man gera kai negalwoju... negalwoju, kad galetu but geriau.....

o akyse šėlsta neklaužados ašaros... jos veržiasi į saulės šviesą... į nenuspėjamą  vėjo gūsį... į pasaulį, kuriame išnyks, vos tik nuriedėjusios skruostais... į pasaulį, kuriame taps tik dar vienas nereikšmingas vandens lašelis...

shiandien vel pasikartojo praeitis... gana! kiek galima? kodel visuomet neymanoma pamirsht to, ka labaj rejketu?