Niekada nebūna viskas tobula ilgą laiką... tik dabar galiu tinkamai įvertint praeitą savaitę, dieną, ar netgi valandą...
Keletas sekundžių... susitiprėję širdies dūžiai... nenoras suvokti to, ką sužinojau... ir pasikeitęs pasaulis. Nemoku taip gyventi, kaip reikia tai daryti būnant su tavim. Negaliu tik egzistuoti, negaliu nedėti vilčių į rytojų... negaliu neplanuoti nieko, žinodama, kad viskas bet kada gali pasikeist. Pastovumas, minimalus patikimumas, žinojimas, kad išauš rytojus, ir galbūt švies saulė... visa tai man reikalinga, kaip oras. Nematau prasmės gyvent tik šia sekunde, nežinant kas tavęs laukia po 15 minučių. Suprantu, kad galbūt tu neturi iš ko rinktis, suprantu, kad neturi pakankamai jėgų su tuo kovoti... suprantu, kad tau beprotiškai sunku... tačiau negaliu pateisinti to, kad melavai man. Tikiu, kad buvai pasiryžęs pasipriešinti... tikiu, kad tuo metu galvojai būtent taip, kaip sakei... tačiau vėliau viskas pasikeitė, o aš to nežinojau, nors turėjau teisę žinoti. Galima bandyt tave teisint- pati sakiau, kad nenoriu žinoti blogų dalykų, tačiau manau, mano norai ir būtinybė yra skirtingi dalykai. Ne visuomet reikia paisyti norų... nežinau kaip man dabar reiktų elgtis, nežinau kaip būtų teisinga... negaliu tavęs taip palikti, tačiau taip pat nenoriu rizikuoti... kaip gera būtų rast kompromisą, tačiau deja čia jis neįmanomas...
Šiandien nenoriu nieko labiau, kaip tik grįžti į tq naktį,kai sutikau tave ir viską pakeist... galbūt nesutikus tavęs būčiau kažką praradusi, tačiau bent jau turėčiau ramų, logiškai paaiškinamą gyvenimą be jokių mistinių ir nesuvokiamų detalių.