Kaip Fėja užkeikimais gelbėjo Stelą, pasaulį ir save nuo kaikurių poezijų

Sakalo akyje
ežero gintarinio
pušimis pušimis
orchidėjos

Linguojanti
cinamonu alsuojanti
kaitra
lianomis lianomis
žemuogės

Jei žvėriukas rodo dantis, tai nereiškia, kad jis šypsosi.
Gal..pomidorų, brangusis?a?

persiškos katės

Ji stovėjo aukščiausiam bokšte
Ir kalbėjo su mėnuliu
jai tarp rankų skleidėsi puokštė
Fosforinių miego gėlių

                              H.Radauskas

nešu šiukšles nešu o jos vis nesibaigia

o tau patinka mylimasis
pavydas mano veidą kreipia
ir skruostuose aitrus raudonis
žiba
akių tau negadina
o tau neskauda mylimasis
kai į mano širdį
riestais katės nagais
neišnešiotais kūdikiais
dienom sapnuojas

o tau patinka mylimasis
pavydas mano veidą kreipia
ir skruostuose aitrus raudonis
akių tau negadina
o tau neskauda mylimasis
kai į mano širdį
riestais katės nagais
neišnešiotais kūdikiais
dienom sapnuojas

Gyvenimo proza

Stela nemoka virti arbatos, bet moka virti košę. Stela visada priverda košės. Stela de la mare išdidi-pati viena ją ir išsrebia. Tik lieka apskretusios lėkštės.

Išbrėži tiesią liniją ir eini.
O nepavyksta.
Kaip tu gyvensi, vargšele,
lakiodama savo pačios sukeltais vėjais.

Sakyk, kodėl aš negaliu
pabūt mažyčiu lapeliu?
Mažu jazmino lapeliu.
Skrajot kartu su vėjeliu...