mažų žūvelių
smulkūs kauleliai
kauliniai voratinklėliai
žaliom ašakėlėm
giliai įstrigo
peilelį įdavė
nupjausčiau joms pelekėlius

"Savo kūnu lieteis prie kiekvieno nepažinto gyvenimo nesąmoningai siekdama jį prijungti prie savo trūkumo, prie savo vienatvės. Tarsi artimesnio žmogaus gyvenimas nesibaigiančiai užpildytų tavo ištuštėjusias sielos plynes. Tačiau tau niekad to nepavyko padaryti, niekad nejautei ramybės trumpam prisipildydama kitu. "
                                Buberis

plaukus nukerpu
karstelin sudedu
bespalivis mano gedulas

Po slenksčiu duobė žarijų
Bus tau -pasakom netikėti

Aš negaliu kalbėti
nes pergarsiai aidi
tiesiai į sažinę
tuščiais namais
Ir atsimerkt bijau
nes tavo veidas
banguoja tysta
ratiliais
juodais
Ir aš jaučiu
jog trūksta oro
ir burną užpila
ir liejas į akis
lengvutis toks
klastingas noras

pati ateis
pati ateis

Ir graviruoju veidrodžius akim
Sudūžta negrabiai paliestas stiklas
Iš mažų šukelių danguje
aš sudėlioju savo kaltą žvilgsnį

lūpų įtrūkimai vis gylėjo
ir nuo sienų nubirėjo grimas
ji kaip beprotė kaskart žavėjos
koks nepaprastas būtie irimas
koks nepaprastas
tas prarastas laukimas
ilgesys pakampėm nutylėtas
girgžda rankos svyrančios langinėm
žvilgsnis daro posūkį išlėto
sienom žybčioja žali pelėsiai
pasikeitus rakursui augimo
antrame plane ima gailėtis
to žavaus ir migdančio griūvimo

tolumoj žaibais įsirėžė
spjaudės griaustiniais

ten dūmai ar debesys klausiau
dūmai ar debesys
ir baugščiai laikiausi už tavo

kai drungnai drumzlinai
ant delnų lašėti pradėjo

aš jau neprašiau
aš jau nepakėliau

saulėtoj niekeno pievoj
gyrdžiau pienes vynu
ir apsvaigusias pyniaus į plaukus

"bet gal zmones besikoncentruojantys i savo siela neisvengiamai pasmerkia save tokiam gyvenimui. "

        jaukus žvėriūkšti H H

sausio sausa pakalane ropščiasi melsvos gėlelės..ar ne stebuklas?
o galvoje karvės rupšnoja dobilus
žalias selėtekiais pasidabinęs žiemos rytas
taip pykina iš to gerumo.---

Kur aš? Kas aš?...delirium tremens...čia isteriškai nusikvatočiau, bet labai skauda galvą.