liko ant liežuvio kauburio šliūžė nei nuryt, nei išspjaut

"Atleisk, aš kvepiu avimis".
"Žinau - tu piemuo".
Taip kvepia ir kojinės,
kurias gaunu siuntinyje
iš kaimo. Močiutė mezga.
Įkvepiu ir prisimenu mudu vasarą.
Po kiek laiko jos išsikvepia.
Močiutė dažnai jas siunčia, kad
Prisiminčiau tave, kurio nėra.

"gyvenk arba mirk kiekvieną dieną"

šiandien neprabudau, miegojau kaip akmuo,
taip sunkiai ir jaučiuosi, gal betono pripilta galva.

###

lyja..

Šviesa tik suskaldė tamsą ir suvarė ją į kampučius.

Matau, nuo manęs nusidriekia lyg šuns uodega, kai judu - ji vizginasi.

Gal iš manęs bėga tas achromatinis srautas, kaip dažai.

Piešiu kaip vandenyje - laikinu vaizdu: šešėlio teptuku palieti - viskas virsta achromatiniu vaizdu. Gal šis teptukas prisilietęs išgeria spalvas. O šviesa jį nudažo atgal.

Erdvėje nesklendžiu, esu kaip guolis, nuolatiniame kritime. Perplėšiu eterį savo fizikiniu dydžiu. Jis gajus - traukiasi. Ar įsiterpiu glaudžiai, taip kaip augalas šaknimis į žemės gelmes.

Sakoma, turime spalvotą aurą. Kai stoviu dabar, žiūrėdama jau į smailėjančią uodegą, galvoju, kodėl nemetame spalvotų šešėlių.

Pasilenkiu prie akmens, švelniai pakalbinu šešėlio padariuką. Jis bijo, nes kol kas mažas.

Jaučiuosi nejaukiai apšviesta iš visų pusių, turbūt dėl to, jog šešėliai sulenda į rūbus, į poras, į mane - per pėdas, kai stoviu.

Mes jau niekad nebūsime tame pačiame taške, nes aš tave išstūmiau iš širdies šukių. Net mūsų šešėliai tik persidengia, o ne susilieja.
Mūsų mintys gali susitikti ten pat. Galėtų.

neformulė

Tas uodas tarsi jaučia mano žvilgsnį. kai tik nusutaikiusi žvilgsniu pradedu jį sekioti - jis sprunka. Paleidžiu, tai jau čia pat taikosi. Pamojavau jam panosėj citrinzoles lazdele - spruko, kaip nuplikintas, ir negrįžo.

:|