Matau, nuo manęs nusidriekia lyg šuns uodega, kai judu - ji vizginasi.

skenduolių ežeras pučia dūmus
išnyra pavidalas su žibintu,
čia pasimetusiems jis prisistato
kviestųjų vardu.

atrodo esu ant jo smiliaus galo,
rodančio į mane
lyg būčiau šiaurė
jo kompaso strėlytei.
Mane jis vadina - gelme,
nes slėpiu jo praeitį ir
dabartį.

išprotėjęs žibintininke, pasiklydai
migloje, kylančioje nuo mano kūno
negaliu nuo tavęs išsilaisvinti;
apsibrėžiau krantu nuo tavęs.
tu - paklaidintojas.
vaikštai su aukomis, kol vandenį paliečia pėdos,
kol įbrenda.. ir jie skrieja bangomis..
kurios pagriebusios kūnus
desperatiškai trupina juos į krantus
kaip rąstus
pakvaišus
murmenu: 
įsakau įsakau
sau virsti žeme -
vieversių kalva
kad galėčiau tapti giesme

bruzdi, niršusis,
jei stovėtum sankirtoje tarp miško ir miesto,
šaltoje naktyje visgi dairytumeis šviesų,
o ne vėsios miškų blandos -
nes esi jaukintas

1922-05-01 - 2017-11-17

Kam sudeginai..

artėdamas prie manęs - vis mažėji
ir -
tik sprogelė iš viso užtaiso

3 0 ^ 4

3 0 ^ A

3 0 л а

daze bieloje v bielom ostavliajet tienj