Iš kur galėjau žinoti, kad žemės grumstas žemei nelygus, skausmo kreivė - skausmui, pašaipus šypsnys - pašaipai, laikrodis - gegutei ....

Cha! Pasirodo naktinių rašykų nemažai! Kaži kaip tai vertinčiau miegodama ? :))

N e m i e g a l i a i  s v a j o t o j a i !

Vėjas - bebalsis, begarsis juk! Šlamesį, čežesį, švokštimą, ūžesį skleidžia gamta (materija), reaguodama į bebalsį vėją... Vėjas ir judesio neturi. Bet aš girdėjau...

MARIJUS ŠIDLAUSKAS
Keletas minčių iš "Pavasario prozaizmų"

Tęsinys, pradžia 2004-06-15

(...) Tuomet kodėl poezija taip urmu pasuko prozaizacijos, suprozėjimo (ir, europietiškai tariant, sukreizėjimo) linkme? Nebepasitiki savaiminiu grožiu? Nusibodo būti prakeiktų lyrikų tauta? O gal, numarinus Didįjį Naratyvą, psichoanalitiškai užsigeidė privatizuoti jo palaikus? Šią bendriausią poezijos ir gyvenimo tendenciją apibendrina itin proziški faktai- per pastarąjį dešimtmetį poezijos knygų tiražai Lietuvoje smuktelėjo nuo 2000 iki 200 (...) poezijai nebereikia būti žodžio muzika, kuo dar didžiavomės prieš kelis dešimtmečius (...). Grafinis sueiliavimas įsitvirtina kaip vienintelis eilėraščio kriterijus ir niekas nesivargina smalsauti, ar reikalingas eilėraščiui poetiškumas (...). Daina ir giesmė, lietuviškosios lyrikos matricos (J.Miliausko-Miglovaros antrasis eilėraščių rinkinys vadinosi "Giedmenys"), atrodo suvisam prislėgtos ir numarintos AKMENSKELČIŲ, DIEVAKAULIŲ ANGIŲ, RYKŠČIŲ, EGZALTACIJŲ, VOGTŲ VINIŲ. Pastarieji pavadinimai  - tikros aukso kasyklos magistrantams ir disertantams, ieškantiems medžiagos socialinės fragmentacijos, chtoniškosios metakultūros, mazochistinių potyrių deknebinėjimams.
                  (bus dar gerų M.Š. mintelių)

Taigi suradau aš visą  eilių "Ars poetica". Taip, anot Marijaus Šidlausko, tai 2003 m. POEZIJOS PAVASARIO dalyvis Lukas Miknevičius, save pristatęs dviem eiliais. Pirmasis nesivadina "Ars prosaica" - jis vadinasi "Ars poetica":

sugalvoju kokį durną sakinį
paskui dar kelis durnesnius
                                  pridedu
žiūriu jau ir eilėraštis
tada nešu kokiai mergaitei
aišku velniams jai tas mano
                                  eilėraštis
bet va paskaito sako:
                                  gražu
taip ir gimsta kontaktas
paskui galvoju:
                      o šūdą ji supranta
užsimaunu kelnes ir išeinu
                                visas piktas
toks tas mano poezijos menas
viskas vardan kontakto
               

MARIJUS ŠIDLAUSKAS
Keletas minčių iš "Pavasario prozaizmų"

Tęsinys, pradžia 2004-06-15

Poezijos arsininkas siūlo pasitelkti daugiaaukštę ironiją, laidydamas pavėjui savo kaukes, tačiau, kai panašios butaforijos pilnos pakampės, TOKIA ironija nebepadeda. Sąlygiškumai ir antri planai nebeveikia, nes pernelyg kliba pirmasis planas. Lyrinis subjektas ir objektas, adresantas ir adresatas čia yra vienas ir tas pats solipsistas kvadratu, kuris taip paremontuoja poezijos meną, kad vargšeliui tenka klibikščiuoti su ramentais. Poherojinis epas? Ką gi, Horacijus siūlė malonumą derinti su nauda, todėl ir šiuo žygiu išpeškime naudos, pasiūlydami kultūrologiškai dėkingas temas fenomenologinei rekonstrukcijai bei recepcijai:
1. ARS POETIKA KAIP DURNIAUS VOLIOJIMAS (vita activa);
2. ŽIŪRĖJIMAS Į EILĖRAŠTĮ KAIP DURNŲ SAKINIŲ SAKYMĄ (vita kontemplativa) (...).

                                Bus daugiau

MARIJUS ŠIDLAUSKAS
Keletas minčių iš  "Pavasario prozaizmų"

(...) Ir paaiškėja didžioji Polišinelio paslaptis, kad geroka dalis to, kas viešai dedasi ar pateikiama (nuo saviveiklinių eiliavimų iki tarptautinių antologijų) kaip poezija, iš tikrųjų jau yra tapę kažin kuo kitu, t.y. kita - naivesne ar gudresne jos imitacija, o gal netgi priešybe. Nežinia kuo. Ypač kai pateikiama dideliais kiekiais, įsisenėjusiu automatizuotu ritmu, iš reikalo atrodyti ar pasirodyti. Šiuo požiūriu prie bendrosios poezijos infliacijos, ypač pastaruoju dešimtmečiu, bus prisidėjęs ir POEZIJOS PAVASARIS, betgi galima paklausti ir asmeniškiau - o pats neprisidėjai, neprisidedi? (...)  Atsiverčiu 2003 m. POEZIJOS PAVASARĮ, skaitau pradžią eilėraščio pavadinimo "Ars poetica", ir mintiju sau: pavadinimas šauniai retroaktyvus, bet ar nebūtų metodologiškai tiksliau "Ars prosaica"? Spręskite patys:
"Sugalvoju kokį durną sakinį
Paskui dar kelis durnesnius pridedu
žiūriu jau ir eilėraštis". (...)
                           
                                Bus daugiau

'Pasaulio skausmas atsitraukė, kai į eketę įkrito  a k m e n ė l i s ...'  Graži citata, tik nežinau kieno...

K l a i p ė d a: jūra, džiazas ir alus... Alaus negeriu, bet jis vistiek yra, kaip ir džiazas, kaip ir jūra... Abu pastaruosius įvardinčiau - garsų kosmosas, ritmų ir aritmų galaktika...

Kas sakė  - jūra šaukia?
Ne - ji nešaukia!
Ji - gili.

Žinot, kas man visuomet pakelia nuotaiką rašyke? Maksas, maksas, maksas.....
Maksai, tu nenudėvimas bate, kaip gerai, kad esi :)))))