Sveikas RAŠYKE! Aš jau su tavimi :))) Skaitau tave, skaitau iki  ... saulės patekėjimos, sąmonės aptemimo, šypsenos suakmenėjimo, pulso išnykimo, atminties praradimo :)))))))

Maskva neleidzhia manes prie kompiuterio :)))) Sako - spesi ...
O chia, kiek daug nauju kurineliu... Ir kada ash juos perskaitysiu?

Negalejau iasivaizduoti, kad per 5 metus Maskva tapo tokia grazhi.... Dzhiazas, teatras, automobilis su nugaros masazhuokliu :))))) Pati sau pavydzhiu :))))

Susikaupi. Išsiblaškai. Vėl bandai kauptis... Kur link ? Yra dvi galimybės - jos skirtingos: melancholija, kuri yra vienatvės palydovė arba vienatvė, kuri yra melancholijos palydovė...
Ne, ne, ne.... geriau pati būsiu palydovė :))))))

Šitiek daug apie nemigą!  Rašykus kankina nemiga - toks įspūdis po Velykų... Aiški persivalgymo diagnozė. Arba įsimylėjimo ....

Velykų proga, o gal ne Velykų kažikaip pasirašė lyg ir daina... Niekada dainų nerašiau. Pasakykit ką nors apie ją, gerieji žmonės. Jei atrodys iš šalies Š... paskutinis - daugiau dainų nerašysiu. Bet man pačiai ji kaži kodėl patinka :)))

Kiekvienąkart vis kitaip... Vis kitaip matai spalvas, formas... garsai taipogi keičiasi, ką jau bekalbėti apie ritmus :)))

Atrajoju... atrajoju žodžius... minkau mintyse... Mintis įžodinu. Sako - blogai... Ir aš taip manau. Geriau megzti, ardyti, megzti, ardyti - šešios akys su šešiom kilpelėm minty... išplauti, išpurvinti ir vėl... rajoti.

> Kazys Almenas: Kas bijo Gintaro Beresnevičiaus? | 2004 03 18 07:08:09 |
>
> Kadaise, postmoderno aušroje, maždaug apie 1960-uosius sklandė retorinis
klausimas "Kas bijo Virginios Wolf?". Kiek vėliau taip buvo pavadinta pjesė,
bet pradžioje tai buvo savotiška metafora, kurią deramai suprato tik tie,
kurie buvo "ant bangos", ir tie, kurie jautė naujų laikų, naujų įvaizdžių,
naujų vertybių svaiginantį kvapą.
>
> Svaiginantį tuo, jog "naujosios vertybės" iš tiesų reiškė, kad jokių
vertybių nėra. Pradžioje dar nebuvo skelbiama itin garsiai, tačiau tai buvo
ta esmė, kuri pagavo daugelį, ypač jaunesniuosius. Ne veltui vienu iš
kertinių to laiko šūkių tapo: "Don't trust anybody over thirty"
("Nepasitikėk nė vienu, kuriam per trisdešimt"). Po to buvo daug kas -
išplėstinės riaušės 1968 metais, politinės permainos, popsas ir
globalizacija, o mene - postmodernas.
>
> Tai seni laikai. Postmoderną pasiglemžė komercija ir reklama, vertybių
tuštuma mėgaujasi visų lygių pramogų industrija - nuo instaliacijų kūrėjų,
avangardinio teatro iki paties primityviausio popso. Visa tai jau senokai
tapo "pozicija", o tie, kurie kadaise pirmieji atsikratė vertybių naštos,
dabar jau pensininkai. Pokomunistiniuose kraštuose dėl suprantamų istorinių
priežasčių laiko slinktis kiek kitokia. Čia dar atsiranda tokių, kuriems
atrodo, kad parodyti nuogą krūtį arba tyčiotis iš religinių simbolių yra
"drąsu", ir net tokių, kuriems postmodernas nenusibodo. Tačiau šio
atsilikimo nederėtų perdėti. Tai parodo kad ir Gintaro Beresnevičiaus
eseistika.
>
> Ji įvairi ir jos daug. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl su
Beresnevičiumi niekas nesiryžta polemizuoti. Kita - galbūt jo gausiai
naudojamos metaforos, pagrįstos antikos istorija. Matyt, neatsiranda tokių,
kurie šitoje srityje drįstų su Gintaru galynėtis.
>
> Gaila, nes su Beresnevičiumi polemizuoti tiesiog būtina. Jei mūsų
intelektualinio konsensuso puoselėtojai to dar neįsisąmonino - jis kėsinasi
į pačius pagrindinius jų pamatus. O mums, stebintiems iš šalies, tokia
polemika būtų ir smagi, ir naudinga. Naudinga būtų ir pačiam Beresnevičiui.
Jo pateiktos metaforos, be abejo, spalvingos, bet kartais miglotos ir
nelengvai suprantamos. Naudinga būtų Gintarą prispirti, kad jis tiksliau
paaiškintų, ką jomis teigia.
>
> O teigia jis neretai itin svarbius dalykus. Nemažai tokių, kurie yra
visiškai priešiški dabar vyraujančiam intelektualiniam konsensusui.
Parodysiu, kad esu skaitęs Spenglerį, ir pakartosiu tai vokiškai - jie
priešiški mūsų "Weltanschaung". Kartoju ne tik norėdamas pasirodyti (nors
tam progų praleisti nedera), bet tuo pabrėždamas, kad Gintaras kėsinasi ne
tik į dar ne visai susitupėjusią pasaulėžiūrą Lietuvoje, bet ypač į tą, kuri
jau keletą dešimtmečių įbetonuota Europos sunkiasvorių mintytojų galvose.
Taigi į tą, į kurią mes taip viltingai, nubraukdami ašarėlę lygiuojamės.
>
> Metas duoti žodį pačiam Gintarui. Štai kaip jis kalba apie tas mūsų
siektinas vertybes - sekuliarizaciją, integraciją, vartotojiškumą,
globalizaciją. Cituosiu iš "Šiaurės Atėnuose" pasirodžiusio straipsnio:
"Didžiausias absurdas, kai ši visuomeniškai persenusi idėjų sampyna
pristatoma kaip naujausias galimų idėjų žodis, naujausias progreso
atradimas, netgi visų procesų pabaiga ir tobulybė".
>
> "Konservatizmas - tai pasenusio postmoderno išraiška. Ir atvirkščiai -
postmodernizmas šiandien yra konservatyvumo išraiška, postmodernas yra
paskutinė konservatorių minties citadelė."
>
> "Šios pasaulinės tendencijos veda į pasaulį, kuris neturi orientyrų ir
nesugeba net pasakyti, kas jis yra."
>
> Nebūtų Beresnevičius, jei šito neiliustruotų antikos istorijos
pavyzdžiais: "Maždaug kaip Romos imperijos apogėjuje, kai šūkis carpe diem
ir reiškė šūkį naudotis civilizacijos malonumais; pliuralizmas ir
tolerancija Romos imperijoje klestėte klestėjo, imtinai iki pedofilijos,
homoseksualizmo, valgio kulto ir savotiško popso".
>
> Tačiau: "...pirmieji barbarų milijonai jau telkėsi apie Romos perimetrą, o
iš Mongolijos ir Kinijos gelmių pajudėjo hunai".
>
> Apokaliptinių scenarijų netrūko jau nuo pranašo Jeremijo laikų. Užsiima
jais ir intelektualai (dar sykį gaunu progą paminėti Spenglerį), mėgsta juos
mistikai, tokie kaip Nostradamas, o pastaruoju metu tai tapo ir specifine
popsinės literatūros rūšimi. Kuo šitame sraute išsiskiria Beresnevičiaus
apokalipsės?
>
> Tai viena iš temų, kuria turėtų užsiimti polemizuotojai. Aš į šias gretas
netinku, nes daugumai Beresnevičiaus teiginių pritariu. Privalėčiau tad
sugebėti paaiškinti, kuo jo rašiniai išsiskiria. Teigti, kad juose (kaip
kadaise minėtame "Who's afraid of Virginia Wolf?" klausime) užčiuopiu
ateinančių laikų dvasią, nepakanka. Svarbi priežastis yra jo kritikos
adresatas ir bekompromisis to adresato savybių apibūdinimas. Tai mūsų
eurocentristų idealizuojamos sąvokos - sekuliarizacija, integracija,
globalizacija ir kompromiso iškėlimas kaip aukščiausios vertybės. Visa tai
(ypač jei tai pasaldinama subsidijomis) mes esame pasiruošę apglėbti,
tačiau, kaip jau ir neįžvalgieji pastebėjo, jas lydi vartotojiškumas,
bailumas, ideologinė tuštuma bei įvairiausios masinės kultūros atmainos,
kurios dominuojantis komponentas yra "popsas". Kai kas bando vaizduoti, o
gal ir patys tiki, kad tuos aspektus
> būtų galima atskirti. Pasiimsime tai, kas mums tinka (ypač subsidijas ir
dideles algas Briuselyje), ir atmesime tai, kuo bodimės.
>
> Beresnevičius tokių iliuzijų neturi, jis jokio skirtumo tarp jų nedaro,
suplaka tame pačiame sakinyje: "Popsas ir jo reiškiniai, po teisybei,
sukriošę ir persenę, kaip ir sekuliarizuotos visuomenės idėja, kuri atitinka
XVIII a realijas filosofų galvose ir XIX a. realijas ideologinėje ir
technologinėje aplinkoje".
>
> Viskas ateina sandaria, tampriomis virvutėm surišta siunta. Juo daugiau
mazgelių atrišinėjame, tuo aiškiau, kad pasirinkimo nėra. Jei siekiame
sekuliarizuotos, vertybių nepripažįstančios visuomenės (neįsikalbėkim, kad
vertybės yra, jei nesi pasiruošęs jų ginti, tik vaizduoji, kad jas turi),
tai priimame ir visą likusį Gintaro išvardytą antstatą.
>
> Gal gerai taip?
>
> Gal, bet norėtųsi, kad šitai būtų aptarta rimtai. Beresnevičiaus tekstai
tam pateikia tvirtą, be iliuzijų atramos tašką.
>
> "Akiračiai"
>
> OMNI naujienos
>
> Cituojant "OMNI Laiką", būtina nurodyti šaltinį: www.omni.lt.
> _ _ _ _ _ _ _ _ _ ____________________________ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
>
> "OMNI Laiko" prenumerata ir atsisakymas: http://omnitel.zinios.lt
>