MARIJUS ŠIDLAUSKAS
Keletas minčių iš "Pavasario prozaizmų"

Tęsinys, pradžia 2004-06-15

(...) Tuomet kodėl poezija taip urmu pasuko prozaizacijos, suprozėjimo (ir, europietiškai tariant, sukreizėjimo) linkme? Nebepasitiki savaiminiu grožiu? Nusibodo būti prakeiktų lyrikų tauta? O gal, numarinus Didįjį Naratyvą, psichoanalitiškai užsigeidė privatizuoti jo palaikus? Šią bendriausią poezijos ir gyvenimo tendenciją apibendrina itin proziški faktai- per pastarąjį dešimtmetį poezijos knygų tiražai Lietuvoje smuktelėjo nuo 2000 iki 200 (...) poezijai nebereikia būti žodžio muzika, kuo dar didžiavomės prieš kelis dešimtmečius (...). Grafinis sueiliavimas įsitvirtina kaip vienintelis eilėraščio kriterijus ir niekas nesivargina smalsauti, ar reikalingas eilėraščiui poetiškumas (...). Daina ir giesmė, lietuviškosios lyrikos matricos (J.Miliausko-Miglovaros antrasis eilėraščių rinkinys vadinosi "Giedmenys"), atrodo suvisam prislėgtos ir numarintos AKMENSKELČIŲ, DIEVAKAULIŲ ANGIŲ, RYKŠČIŲ, EGZALTACIJŲ, VOGTŲ VINIŲ. Pastarieji pavadinimai  - tikros aukso kasyklos magistrantams ir disertantams, ieškantiems medžiagos socialinės fragmentacijos, chtoniškosios metakultūros, mazochistinių potyrių deknebinėjimams.
                  (bus dar gerų M.Š. mintelių)