Bėga, kelias naktinis už stiklo
Pakarailiai veržias vidun
Ligoto, drėgno stiklo rėmais
- Pirštų liečiamų šiltų -


Girti Janiai peza nudribę gale,
Ant kėdžių, prie autobuso stalų.
Varto blynus, promilių burnoj.
Tekšteli ant žemės šveplūs žodžiai

Didžiuliai lapai
Klevo
Lydi kelią


Nugulę žolėje
Sušildo stiebelius
Dar gyvus

Surenka šiltus
Žvilgsnius
Ir beria žolėje

Ten ne aš
O kryžius įsmigęs ant kalno
Atminti jazminų pirštus
Po manim pasodintus
Po akim žiedų nusvarintus

Papurintus žemės šiltos
Kur fakelas ėjo
Atnešti rasos

[ilgu]

Jauti - esi ne čia -
Ilgu ilgu -
Širdį rasa aptraukia
Čeža lapai negyvi -
Po kojų


Nelaukta diena
Paklojo lovą
Akis pramerkė
Taškuotą rytą
Vėl atmerkė

Naktis Tau tinka.
Mėnulis lydi.
Antspaudai - prie kryžiaus - mena.

Du beržai greta
Supas pirštų lopšyje.


Ilgu ilgu
Bėgti danguje.
Eiti akimis
Pas ją.

Kvėpuoju ir šildau pagalvę
Baltuos pataluos keliauju mintim
Dėlioju svajas -
Pilka iš viršaus ne pilka
Širdis nesusprogs, kol šildys kitus
Akmenėlis glotnus nepanirs, kol šuoliuos per bangas
- Žmonių sukeltas
Nemėgstu visų, bet šypsausi visiems
Neturiu artimų - tolimi artimi
Gretimi beržai
Tik tie šalia kas rytą
Lavonus meta reniumuoti man
Apkabinu tamsoje, kai cigarai
Užgęsta asfalto delne
Karvelis baltas esu
Ne, nenešioju laiškų
Tik šypsniuką vokely
Nors naktis, nors vėlu nemiegu
Daugybę kartų ėjau prie žalio stalo arbatos gerti
Žvelgiau į laiptų erčią, bet niekas neatėjo
O taip norėjau ir vis dar noriu

Laiškas

Sveika, Vilmuk :), manyje negali tverti žodžiai - Tu labai išmintinga.Tik ne visi tai pastebi ir supranta .Žinai, yra tokia liga, vadinama nežinia( man patinka ja sirgti).Ja serga išmintingi žmonės - kuo daugiau žinai, tuo gajesnė tampa nežiniia. Vis naujus klaustukus lipdo sakinio gale ir papuošia juos, unikaliais smaragdais bei topazais. Prieik prie veidroduko, pažvelk, niekas taip nemoka puoštis:)(čia tai stilius!).
Kyla mintis: gal tai trūkumas ar yda? Prisipažinsiu:). Trūkumai ir ydos verti žmogaus, ypatingo, kitokio, o ne tobulos mašinos. Juk daugelis, tarp jų ir aš, trūkumuose randa tai, be ko  gyventi negalėtų, tai ko niekada neišsitrauks iš užanties pilka kasdienybė ir nepradžiugins Tavęs.
Įsitaisyk patogiai, kur tyla šnarena, ir kai ateis sutemos skaityk toliau.
Šviečianti saulė, žeidžia mintis, atnešdama rutina kas ryt dovanų, sustabdydama autobusą kiekvieną mielą rytą toje pačioje stotelėje.Žvelgimas į dangų pro medžių lapus miesto centre, sukryžiuoja kardus su katedra sena.Vaiskus dangus sekundanto pareigas atlieka. Paskelbia: pilka tik iš viršaus ir prasideda kova, nuotaikų erozija danguje. Nelaimingi profiliai žmonių iš šono, bindzena uodegas pabrukę ir draskos kaip pasiutę kačiukai, mieli pūkų kamuoliukai. Karts nuo karto pastringantys gerklėje.
Vakarinis ratas, pažystamas iki skausmo, sukamas ir šį vakarą su keturkoju. Žvilgsnis pro langą palydi orą keliaujantį tamsoje. Apsunkę, švininiai žingsniai, prisiryję pūkų kamuoliukų, gūrina pavargę tamsiu koridoriu link durų laukan.Nerangiai kaip akli peliukai, apgraibom už sienų, tuščių be baldų.Tamsi stakta atsikerta šį kart, nepagaili guzo kaktoje. Boikotuojama kalba net nebando išsiveržti, tyliai tupi, neišvyniotos ir pamirštos dovanos likimą išgyve. Keturkojis labinasi, įbruka leteną į rankas.Jam nesvarbu, kaip tu atrodai, gali nors iš šiukšlyno būt išlindęs.Tik mylėk jį. Rudos, skaidrios vilkiūkščio akys, žvelgia į melancholijos jūrą, nori tavo žodžių, skirtų tik jam. Pažysta tave geriau nei tu pats. Šį vakar nori tik vieno:
- Eik  su manimi pasivaikščioti, man visvien, nors ir nuogas, tik eik į rudeninnę dulksną su manimi, prie rudens tualetinio staliuko.
Užsitrenkia sunkios metalinės durys. Užsimaukšlinu žieminę kepurę nors rugsėjo pabaiga, trisdešimt pirma diena.
Penki beržai, su padažytom sruogom geltonai, rūkstančių cigarų pašonėje.Prieš medžius - blondinus ir blondines - rudenio bičiulius(juk bičiulis - saldus medutis, bitelių palikuonis).Lašeliai ant žibintų - apšviestų podiumų - staipos prieš mano akis kaip manekenės, nuo Paryžiaus mados viršūnių nužengusios.Tik jie gražesni, nes nesilaiko sušiktų grožio kanonų, nes jie patys kanonai, be supuvusios moralės, be rėmų - žmonių kaleimų.Inkštimas nutempia prie vartų, vakarinio rato starto.
- Kurpe veivela, kada užges tie žibintai, leis į naktį panirti!
-Šaunuoliai kelininkai, iškastravot mano ratą pagal Europinius standartus.Nupjovėt medžius, naktis tapo diena.Gelžbetoniai stulpai nuvirto, iškilo laibūs metaliniai briaunainiai.
Laimei, sutikimo komiteto pirmininkas vėl griausmingai sulojo, pabudino žmonęs ir šunis - miegančius sargus. Šąla kairė ranka nuo vis stiprėjančio lietaus, stingdančiu šalčiu užiančio vėjo.O dešinė laikanti pavadėlį kažkodėl šilta, pasibjaurėtinai šilta palyginus su kairiąja.Ratą pastoja didžiulis liūnas, kelininkų dar nepalytėtas, "nekaltas".Ištariu kita, vilkiūkštis nė nemirktelėjas apeina kita pase.Kur šiandein jo užsispyręs charakteris?Lieka paslaptimi.
Nukoriu akis į asfaltuotą žemę, spindinčia nuo dužtančiu stkliukų. Švyti kaip kalėdų lemputės ant eglutės, kvepiančios sakais.Niekur nebegaliu eiti, kojos neša mane, šuo vedlys aklajį veda link stulpo, žymėti teritoriją. Kairė ranka kišenėje pradeda šlapti, drėgmė alma į mane .Apsiryjau tuoj vemsiu, pūkeliais iš pagalvės.
Ne, nesuksiu į namus.Einu į liūti užklupusią mane rate, į upelius kelių, link krįžkelės su ES ženklu, su degaline, nemiegančia nakčia.Senas, mėlynas golfas, su skustagalviu, treninguotu šiauliečiu, spokso išplėtęs akis, prisiglaudęs prie degalinės šono.Laukia dar daugiau plikių, smilkstančiu po stogu.Seka, nes einu dviračių takučiu į kapines, kylančias į kalnelį. Batai žliugsi, furos lekia negailėdamos ausų, akina.Vilkiūkštis veržias į šlapius žolynus.Paleidžiu.Jaučiu tuoj pratrūksiu ir nuversiu ženklą, katik kastruotojų pakelėje palipdytą.Visur taip šviesu. Šviežias dviračiu takelis,apdergtas smėliu, išvagotas vikšrų, besiilsinčiu kitapus kelio.Guminiai botai su odine striuke ir kaimo jurgio kepure žingine žingsniuoja į mane.Ne vien man niežti rankos ir vilkiūkštis nori dantukus pasikasyt. Aš pažystu šitą vagį nuo kapinių keliaujantį pakalne.
Eglės lydinčios kelią į  kapus, apsupa ramybe ir užstoja šviesą, saugo nuo furų garsų, riedančių keliu.Pagrindiniai vartai stovi kaip žmonių monumentas užrakinti. Pažįstamas žibalo kvapas menantis vaikystę tarp spygliuotų kareivinių tvorų.Dabar ten paminklai apsistoję (1943 - 1944 žuvusiems 734 žydams sušaudytiems vokiečiu...), žibalo duobės pakelėje grasina praryti žmones, o man ten antri namai. Kitoje pusėje paminklininko namai, su degančiais arkiniais langais ir besidraskančiu lietuvos lenciūginiu. Visur užrakinta. Einu prie mažųjų varteliu, toli kur miesto ribos jau baigiasi. Kairėje stovi ženklas -Šiauliai su miesto hieraldika, ir paskutiniu žibintu rūkstančiu naktyje. Kelnės prisigėrusios, lietus jas tempia nuo manęs. Vilkiūkštis pasipurto lašeliais. Vienišas medis - amputuotomis šakomis, meta šešėlį sindinčiam cukruotam takely. Jau tuoj tuoj pavysiu, bet vis nutolsta šešėlis. Negailestingas koketas vedžiojantis už nosios. Prieinu jį, prieinu ir šešėlį.
Atgręžiu nugarą keliui į Rygą, atsuku veidą į šviesą likusią už tamsos sienos.Sugrįžta pabėgę prisiminimai.Ristynės su vaikystės draugu - praeities šmėkla.Gaudavau į kaulus ir netekdavau bandučių. Dėka to puse dekados vyresnio "draugo". Risdavomės laukais susikibę už plaukų kaip pukų kamuoliukai nuo kalno.Pypliukas aviniukas greit ristis lygiom pradėjo. Sustodavom pailsėt du raudoni pūkšiantys snukučia žolėje.Taip norėjau laimėt, kai ritomės po klevu,  įniršęs tarsi mažytis šuniukas, kuriam dygsta dantukai, pagautas azarto, galvą kaip kopūstą į akmenis taškiau.Tik rankos pačios nustojo, skausmo ištapytą veidą regint akims. Sutryptoje, rudoje žemėje mėtės tetos laikrodukas, išsprūdęs iš jo kišenės.Susitikau tamsiai mėlynas akis, su apanglėjusiais atakias , su žeminuotu veidu.Tik žiūrėjau ir nieko nesakiau, daugiau niekada nieko jam nebesakiau. Jis ir žiūrėjo. Nebegalėjo teverti pasiemė laikroduką ir išėjo iš mano vaikystės.
Vėl pakeliu akis į tolumos žibintus, į didžiulį topazų vėrinį, juosiantį kelią.Vingiuoja į pakalnę lyg puikuotūs ant laibo kaklo.Norių jį padovanoti tau, nes jis niekada nebuvęs ant juvelyro stalo.Dabar jį puošia liūties lašai, dūluojantys tolumos šviesoje, kelio linijos su kryptimi tau ir upeliais.Tolyn tolyn kelias tempia kojas, šaltas vėjas ir liūtis grubina šiltą kūną. Kažką neaiškaus paspiriu. Dingteli - lavono raka. Nors greičiausias tai tik grumstas, taip efektingai nučiuožęs.
Kapinės, kas tai? Didžiulė komposto dėžė, pirma mintis nuaidi ir pasimiršta.Atviri varteliai, kažkas švyti pro medžių lapus, dengiančius kapus. Negi sargas?Nesvarbu, palaukiu kol pralekia dar vienas TIR užrašas(nenoriu, jog kas matytų kaip pasineriu į kapus) ir einu.Vilkiūkštis nurimsta, žengia koja už kojos, kaip pagarbus ir orus svečias čia, kapinėse. Kas gi tai? Tokia naktis, o kapeliai šviečia žvakutėmis. Pasitinka medinis angelas apšviestas, kelių didžiulių žvakių, degančių dvi paras. Iriuosi gilyn per balas ir paminklus.Pritupiu, kur žemė katik išpurenta ir kur spingsi penkios žvakutės .Aš tupiu, o vilkiūkštis sėdi prisiglaudęs prie manęs, akis nudelbęs žemėn.
Šaltas vėjas ir lietus dabar šildo mane. Aš lengvas nebestyro pukų kamuoliukai. Kaip išpažintį būčiaus atlikęs kapinėse nakčia, gavęs vaistų nuo nežinios ligos, iš paminklų savininkų.Dabar vėl galiu apkabinti.

Pabudau ryte
Pasulio krašte
Rūko mieste

Pabudau lizde
Ant tavo rankų
Baltuose pataluose


Pakirdau toli
Žolės užmaršty
Vielos ritiny

Užsimerkiu ir lekiu
Tyru nežinomu keliu
Sergu nežinia
Ligoto sofisto delne

Išeinu Tanato brolio
Asfalto upeliu

Nežinys pasitinka
Pamoja ranka
Harono laive
Atstoja greta

Pradai
Kviečiu želmenai
Žaliuoja stikle
----
What ever you say
What ever you do
The madness is coming to you

{Gorilų tėvynė}

Kalba - be akių -
Su švirkštu senu

Galas
Oras
Odoje

Gorilų
Kančia
Kankina
Slapčia

{Serialas kalboje be žodžių}


Serialų tėvynė - televizija
Šlykšti vizija
Gliti ir saldi
Graži ir bjauri

Kapanojas ekrane
Gyvena tuščiose raidėse

Tip tap, tip tap
Žingsnis į priekį
- Žingsnis atgal -

Tausoją kelią niekam
- Mirgančiam akyse -