Skaitau iš blakstienos linkio:
- Tu toks tykus, o man šiandien taip neramu,
ir sąmonėju.


Šaukštelio sūkiai
iki balta puta
Po rudo gabalinio pliumt;
- Nelaižai jo iš delno linijos gylio
Kaip mano pakelės šunytis.


- Ant tavo vyro lūpų balta plutelė -
Mėgaujasi šaukštelio žaismu.
- O aš, skubrus vyras, pamakaluoju ir ištraukiu -
svetima šaukštelio žaismė.


Stebint nuovoka stiebiasi
link absurdo -
Žaisme sutinka reikšmę,
Kuri dar laiko čia.

Skaitau iš blakstienos linkio:
- Tu toks tykus, o man šiandien taip neramu,
ir sąmonėju.


Šaukštelio sūkiai
iki balta puta
Po rudo gabalinio pliumt;
- Tu jo nelaižai iš delno linijos gylio
Kaip mano pakelės šunytis.


- Ant tavo vyro lūpų balta plutelė -
Mėgaujasi šaukštelio žaismu.
- O aš, skubrus vyras, pamakaluoju ir ištraukiu -
svetima šaukštelio žaismė.


Stebint nuovoka stiebiasi
link absurdo -
Žaisme sutinka reikšmę,
Kuri dar laiko čia.

Skaitau iš blakstienos linkio:
- Tu toks tykus, o man šiandien taip neramu,
ir sąmonėju.


Šaukštelio sūkiai
iki balta puta
Po rudo gabalinio pliumt;
- Tu jo nelaižai iš delno linijų gylio
Kaip mano pakelės šunytis.


- Ant tavo vyro lūpų balta plutelė -
Mėgaujasi šaukštelio žaismu.
- O aš, skubrus vyras, pamakaluoju ir ištraukiu -
svetima šaukštelio žaismė.


Stebint ir stebintis
Mano nuovoka stiebiasi
link absurdo -
Žaisme sutinka reikšmę,
Kuri dar laiko čia.

Oro klukšny
seniui sutirpus,

Sulipdysiu žirnį
Iš sniego
Ir auginsiu
už kaklo.

Žirnio ankštumoj
Kirminiuką
Vardu šauksiu.

Oro klukšny
Sutirpus seniu
besmegeniui,

Sulipdysiu žirnį
Iš sniego
Ir auginsiu
už kaklo.

Žirnio ankštumoj
Kirminiuką
Vardu šauksiu.

Oro klukšny
besmegeniu sutirpus,


Sulipdysiu žirnį
Iš sniego
Ir auginsiu
už kaklo.

Žirnio ankštumoj
Kirminiuką
Vardu šauksiu.

Oro klukšniu
save atidavęs,

Sulipdysiu žirnį
Iš sniego
Ir auginsiu
už kaklo.

Žirnio ankštumoj
Kirminiuką
Vardu šauksiu.

Lipdau žirnį iš sniego -
Auginsiu už kaklo.

Žirnio ankštumoj kirminiuką
Žiemažydžio vardu šauksiu.

Šauksme dvigubuojasi tamsatis
sukaupto liūdesio,

Amaluoti beržai
dengia gibsinius balandžius,

Varveklis apsikabinęs eglės dyglį
Slepia jausmą,

Parištas klevukas
medituoja žiemą.

Šakelės kūnas riečiasi į kamuoliuką
- Ankšta būti takelio graužtu
per žiemažydį.

Lipdau žirnį iš sniego -
Auginsiu už kaklo.

Žirnio ankštumoj
Kirminiuką vardu šauksiu
Per žiemažydį, kai

Dvigubuojasi tamsatis
sukaupto liūdesio,

Amaluoti beržai
dengia gibsinius balandžius,

Varveklis apsikabinęs eglės dyglį
Slepia jausmą,

Parištas klevukas
medituoja žiemą.

Šakelės kūnas riečiasi į kamuoliuką -
Ankšta būti takelio graužtu.

Gysloms glaudžiantis prie odos, pumpuras sprogta mono objektyvo stikle, o tu griaužiesi dėl riebios veido odos. Nesugebėsiu įsijausti į savo moterišką tapatybę, pajausti moters moralo esmę, siedamasis su amoraliu gyvulišku vyriškumu. Gyvuliauju tarp šerių ant moters rankos. Bandau būti mandagus - vaišinu šeriu.Tyliai galvoju, ar jai patiktų kas rytą šerti mano šunį, ar susivaldyčiau, jai šeriant per mano liūdną veidą. Tačiau mano smakras dagus putliai rankai, esu kaip vabaliukas, daigagraužis, nugraužiu moteriško subtilumo daigus.O ji kaip mašina, daigasodė, tenkina ir atsodida.
Kai depiliuojasi kojas, einu pasakoti savo išgyvenimų. Mano vyriškajai tapatybei ateina atvirumo priepuolis. Pripuolu prie koju ir pradedu:
- Sapnų paviršius buvo žvynuotas, dar jaučiu iženas ant akių. Sapne likau pisulu tarp pisulų - pisulo gyvybė buvo pritrėkšta moters rankos. O jis tik norėjo įrodyti, kad atiduoda savo gyvybę, atsiduoda ir aukoja: muselės, mūzelės sesers, sparnų virpėjimo dažnį, vyro skruoto baltumą ir kandies blyną ant stiklo.
- Nebežinau ar galiu sutarti su savo moteriška tapatybe, vyriškoji en kartų per parą nori nusižudyti. Ji kaip musė išvietėje, rami gali kakoti kitiems žiūrint, be baimės kakšėti į sienas kuria nors kūno dalimi arba paspygauti išvydusi kakšlę.