Šiandien sėdėjau ir mąsčiau apie prabėgusį gyvenimą: apie tai, ką padariau, ko nepadariau, ką galėjau padaryti, bet nepadariau, ko negalėjau padaryti ir nepadariau ir tada supratau du dalykus:
1) nereikėjo man stoti į magistrantūrą,
2) reikėjo mesti magistrantūros studijas, kol dar galėjau.
Tada nebūčiau atsidūrusi šitoje padėtyje, kurioje esu dabar. Tačiau iš kitos pusės, per tuos du studijų metus aš praturtėjau dvasiškai; tarp dalykų, kuriuos žinojau radau daugiau bendrų ryšių ir dabar matau tam tikrą visumą.
Gyvenime nebūna atsitiktinumų ir niekas veltui nevyksta. Ir visgi per aspera ad astra.
...o kažkada įtariau, kad aš esu aiškiaregė, bet tai jau kita istorija...

Pašnekesiai tualete

-Čia visur užimta?
-Ne, bet čia, - atidaro pirmos kabinos duris ir parodo į vidų, - yra visko prikrauta.
  Ir iš tikro - ten stovi stalas, ant jo vazonas su gėle ir dar daug visokio šlamšto.

Netikėtai susitikome autobuse. Tu prisipažinai, kad dar tebemyli mane, nors ir nesimatėme gal du metus. Matyt meilė trunka ilgiau nei trejus metus. Važiavome iki Tavo namų, nes jie arčiau negu manieji.
Gulime ant Tavo lovos. Gražus ir švelnus lovos užtiesalas, žvakės - aš visąlaik žinojau, kad esi jaukus romantikas. Padėjus galvą ant Tavo krūtinės girdžiu kaip plaka Tavo širdis. Tai ramina. Tada pažvelgiu į dideles ir rudas Tavo akis. Nežinau ar rytoj Tu man dar rūpėsi, o gal būsi tik dar vienas užverstas mano biografijos lapas, ir iš vis nežinau ar Tave myliu, bet šią akimirką noriu tikėti, kad taip. Noriu tikėti, kad mylėjau Tave visą tą laiką ir kad mylėsiu dar ilgai. Noriu tikėti...

Ar čia tik aš tokia išprotėjus, kad apie Tave nuolat galvoju, ar visgi ir Tu apie mane galvoji?

Tokią dieną kaip ši, man atrodo, kad atėjo pavasaris. Už lango ryškiai šviečia saulė. Autobuse kokie +25 laipsniai, o aš su šilta striuke (man karšta, o nusivilkti striukę kažkaip nepatogu. Jeigu visame viešajame transporte bus taip karšta, tai į univerą važinėsiu apsivilkusi maikę trumpom rankovėm ir šortus.). Ir visai nesvarbu, kad medžiai už lango nepadoriai apsinuoginę (gal ir jiem karšta?). Bet man vistiek atrodo, kad ateina pavasaris. Ir visai nesvarbu, kad penktadienį snigo.
...nuo trečiadienio temperatūra naktimis vietomis gali būti -2, o ryte gali dar ir pasnigti. Temperatūra prognozuojama 0,5° žemesnė už vidutinę daugiametę paros temperatūrą...

Dievaži, jau kelintą savaitę taip karšta, kad manau, jog mirsiu. Tačiau, jei nemirsiu, tai galėsiu sakyk, kad aš nemirtinga. Pasak orų prognozės, kitą savitę jau bus kiek vėsiau.
Noriu žiemos. Išvešk mane už poliarinio rato...

Nuo šiol Blūdena bus nebe Blūdena, o Metalinė Kumelaitė. Tokį pakeitimą nusprendžiau padaryti todėl, kad paveiksliukas labiau tiks prie tokio vardo =] ir dar kad kūrinių jau kaip ir nebededu, nors rašau dar kartais, bet tik "į stalčių". Gal jei kas geresnio gausis ir čia įdėsiu.

Mylėti kitą žmogų, tai ne vien mylėti jo išvaizdą, tai taip pat mylėti jo kepenis, plaučius, širdį, virškinamąjį traktą (nuo pradžios iki pabaigos), inkstus, šlapimo pūslę ir kitus jo vidaus organus. kai tai suvoki, tada tikrai gali sakyti, kad kažką myli.

Visi kažikodėltais sugrižta kaip paukščiai pavasarį iš šiltųjų kraštų.

... turbūt tam, kad vėl išeičiau, o tada ir vėl galėčiau grįžti. Grįžti, kad vėl išeiti. Bet velniai nematė. Tikiuosi, kad grįžau šįkart ilgam ir vėl pradėsiu čia talpinti savo kūrinius, kurių per tą laiką prisikaupė pilnas stalčius. Juk negi nerašysi, kai įkvėpimas užeina. Ir visai nesvabu kur jis užklumpa: universitete, restorane, tualete (nors dar niekad neteko rašyt ant tualetinio popieriaus :D ) ar dar kur nors.
Nepatinka man šitai - kai atrodo turi daug minčių, o kai jau ruošiesi jas išdėstyti tai taip ir nežinai nuo ko pradėti.

Einu pažaisiu kokį žaidimą :}