šiandien priš 111 metų gimė Balys Sruoga

...atverk man savo širdį. - tyliai paprašiau. Jis pasiėmė peilį, persipjovė krūtinę, išsiėmė širdį ir jau ruošėsi ją pjauti.
- Nereikia... - silpnai sumurmėjau ir susmukau vietoje
Atsipeikėjusi pamačiau jo išgąstingą veidą.
- atleisk. nemaniau, kad tai gali tave šokiruoti. buvau pamiršęs, kad tu žmogus...

sėdėjau kartą tai sau ir pagalvojau, kad gal kadanors reiks pabaigti rašyti pradėtus kūrinius...

Vienas lauke karys, kai kovoti reikia prieš kitą tokį pat karį :D

Vienas lauke karys

Jau beveik praejo menesis po mokyklines peklos pradzios. Klaseje, kurioje mokausi yra viena prastai besimokantys, todėl ten man lygių nėra. as pati geriausia. Tikiuosi tokia būti visada :))

Kuo gaugiau kalbėsite, tuo labiau susipins liežuvis, o kuo labiau susipins liežuvis, tuo mažiau pasakysite. Išvada: klabėkite, tik tada, kai turite, ką pasakyti ir sakykite, tik tai, kas svarbu ir kuo trumpiau. ;)

001 ir 002  "Jos Didenybės Kiemsargio" dalys bus kadanors pataisytos ir vėl patalpintos, tik jau ne kaip du atskiri kūriniai, bet kaip vienas. Jei norite jas paskaityti kreipkitės į mane. atsiųsiu tas dalis el.paštu ;)

Buvo anuomet tūlas Stepas Batuška. Tai buvo didžios dvasios žmogus ir dirbo net paties Viešpaties pašventintą darbą – kiemsargystę. Kiemsargiu tapo gavęs paties Viešpaties pašaukimą stoti į šį garbingą luomą. Tačiau Stepas nebuvo iš tų, kurie gali lengvai atsisakyti pasaulietiškų vertybių. Jis mėgdavo dienomis lėbauti ir užstalėje galėdavo pratūnoti savaičių savaites. Tačiau tragiškai užsibaigusi meilė paskatino Stepą išgirst Viešpaties balsą ir jis ėmėsi pašaukimo. Stojo į kiemsargių Terluškonų broliją ir skaistybės įžadais susirišo su Kastuvu, Lapine kiepka ir tamsiaisiais Tuštybės Kerzais...

*** 

Ir štai 755428-tąją dieną po Kristaus išėjimo, Jisai prasagstyta marška stovėjo dešiniąja ranka pasirėmęs į Kastuvą, o kairąja atsišliejęs į Tanišauskų kolūkio tarpuvartę. Kai į kiemą įdardėjo nešventintas automobilis ir savo mauresiu supurtė klojimo lango stiklus, Stepas pajuto ir nežmonišką energijos pliūpsnį – tamsios ir gaivališkos energijos. „Antikristas.“ – Pagalvojo Kiemsargis ir ėmė dar įnirtingiau kasti sniegą, bijodamas sugundymo. Tačiau iš automobilio išėjo žmogus ir tamsos energija dar labiau sustiprėjo. Išsigandęs Stepas vertė kūlio nuo gatvės ant šaligatvio, kur tikėjosi surasti gralį su pašventinta druska. Taurė buvo apvirtus ir dalis druskos išbyrėjus ant sniego, o iš druska paveikto sniego, kilo juodi dūmai ir neaiškūs demoniški klyksmai. Stepas sužėrė likusią druską į gralį ir jį pakėlęs apie save apibarstė ratą. Kildami juodi dūmai ir demoniški klyksmai užpildė garsines ir vaizdines kiemo tuštumas. Tamsusis vyras ėmė artintis link Stepo, tačiau pasiekęs druska paveiktą ratą, sustojo. Stepas šiek tiek nurimo, nes suprato, kad nelabasai nepajėgs peržengti šventintos druskos rato.
Stepas žvaira akim nužvelgė keistąją žmogystą. Stepui labiausiai užkliuvo plačiai išsišovę žmogaus žandikauliai ir nuo šalčio degantys veidai, kuriuos ypatingai užakcentavo dvi pragariškos akys. Tos akys degė tamsa ir rūstybe. Stepas suprato, kad šis žmogus tikrai negali būti doras. Tą jo supratimą argumentavo tojo ponaičio ištarti žodžiai:
- Tebunie prakeiktas aukščiausiasis. Ar ponas namie?
Stepas Batuška nebuvo kaži kaip išprusęs, tačiau suvokė, kad prašalaitis siekia kažko pikto. Tad jis jau bandė sumeluoti, tačiau suveikė implantas įmontuotas per skaistybės įžadus – kiekvieną kartą, kai Stepo galvom užeidavo nedoros mintys, jį nukrėsdavo elektra. Tad ir šį kartą, vos tik kilo pagunda pameluoti, skausmingas šokas numalšino entuziasmą daryti šiai nuodėmei. Tad Stepas nusprendė nei meluoti, nei sakyti tiesą – jis atsakė mįsle:
- Ko parėdytas nepadabosi, o užakęs nepažabosi?
Ši mįslė ponui pasirodė pernelyg sunki, tad jis nuėjo prie mašinos, išsitraukė mobilųjį video telefoną ir ėmė per jį tartis su mįslingomis jėgomis. Tuo tarpu Stepas Batuška nusprendė jog metas bėgt ir informuoti ponulį apie nelabojo atvykimą, tad nukūrė į seklyčią.