Hmm,
jeigu pradedi ašaroti dėl smulkmenos (taip atrodytų kitam), tai jau reiškia, kad tu silpnavalis?
jeigu taip, tai man šakės...:( tačiau galiu laisvai paprieštarauti, kad ta smulkemana man buvo svarbi...

Nevisada viskas būna taip, kaip nori kiti..
Nevisada atsitinka taip, kaip linki priešai..
Kartais nutinka ir tokių dalykų, kurie kelia tik gerus prisiminimus..
Būna ir taip, kad šypsaisi visiems: nesvarbu kas tavo kelyje pasirodė..
Kartais nesupranti net pats, kodėl tau gera, tad ką kalbėti apie kitus..
Bet visada žinai, kad širdis suras tavo angelą sargą, kur jis bebūtų..

P.S. Kažin aš pati tuo tikiu? Tik žinau tiek, kad kuo toliau, tuo labiau bandau kažką sutramdyti savo širdyje... Viską nuleisdama juokais...:)

Šiandien viena tų dienų, kai jautiesi gerai...:) Tam yra keletas priežasčių...
Pvz.: prasideda atostogos, gautas nuoširdus ir lauktas laiškutis (ačiū kai kam) ir visų didžiausia viršūnė- tai ŽALGIRIO pergalė:) Kartais ir smulkmenos tampa laimės pagrindu...:)

Arba nusišauti, arba nusišauti...
Arba nuslysti, arba nuslysti...
Arba kristi, arba kristi...
Arba pradėti kilti ir nuskristi ten,
Kur pagaliau atrasčiau ramybę...

P.S. Kur prapuolei mano angele sarge? Kuo aš tau nusikaltau, kad mane apleidai...

Kodel mane skaudina tik vienas žmogus? Kodėl jis nejaučia jokios pagarbos?
Kodėl aš tik jam niekada negaliu atleisti?
Kodėl tik jo negaliu pakęsti?
Taip jau yra, kad širdis pripratus eilinį kartą nusivilt. Bet protas vis dar sako
gal kartais, gal...

Vis dėlto įdomu... Žvelgiu pro langą ir nematau visiškai sniego... Gal ir gerai... Bet man jo trūksta... Taip kaip motinai kartais trūksta vaikų supratimo, vaikams- užuojautos... Niekada nemėgau, kad man kas nors nurodinėtų, bet visada reikėdavo patarimo... dabar jaučiu kaip viskas po truputį keičiasi... Ne tik mano gyvenimo tempas, ritmas, bet ir aš...
Kadangi artėja Kalėdos, galiu pasakyti tik tiek, kad nežinau ar esu ką nors įskaudinusi, tai nežinau ar turiu atsiprašinėti... nežinau ar esu kam skolinga, tai niekam negaliu nieko atiduoti... Bet žinau tik tiek, kad artėja dar vieni metai, kurie yra dar vienas mano išbandymas...

Dar pabūk, pasilik...
Pakalbėkim truputį
Apie mano,  apie tavo,
abiejų jausmus...
Aš žinau, kad gyvenimas nėra trumputis
Jei tik mokam juo pasinaudot...

Ar jauti, kaip už lango
Vėjas plevena
(banalu, bet juk tikra ir mums tai svarbu)
Aš žinau- nebuvau, nebesu ir nebūsiu
Tavo širdžiai brangiausias žmogus...

Nesvarbu, ką tu jausi...
Neapykantą, melą, kitokius jausmus
Man svarbu, kad tu būsi
Mano širdžiai brangiausias žmogus...

Ir atmink, kad širdis- tai tvirtovė- namai...

Taip jau kartais būna, kad susipyksti ne tik pats su savimi, bet ir su kitais...
Na kartais būna, kad įskaudini žmogų visai to nenorėdamas ar nesitikėdamas...
Dažnai būna, kad nori atsiprašyti, bet nerandi tam žodžių ir priežasties...
Visada atsitinka taip, kad sunkiausiu metu matai kas tavo tikrieji draugai...
Bet ar kada taip būna, kad tie žmonės, kuriuos tu myli be krašto be galo yra tik...
Bijau elgtis pagal kitų sukurtas taisykles, gal todėl bandau sukurti savas... Paklausi kokias.. Ogi paprastas: išmok atsiprašyti, išmok būti nuoširdus, nebijok pasakyti kas tau yra ir pradėk pasitikėti tais, kurie tau atrodo neverti to... Panatysi, kad tu klydai...
Bet ar man pavyks?..

Jei Tu paklaustum, ko aš labiausiai trokštu, atsakyčiau: didžiausio troškimo neturiu.. Jei paklaustum, kas mane labiausiai džiugina, atsakyčiau: dangaus platybės.. Jei norėtum sužinoti, kas man brangiausias turtas, drąsiai galėčiau pasakyti: šypsena...
Žinau, Tu manęs tikriausiai nesuprastum, bet.. atsiras ir toks žmogus, kuris pritars mano mintims...

Džiaukis kiekviena miela smulkmena, nes ji padeda atsėlinti didelei laimei į mūsų namus...