Vis dėlto įdomu... Žvelgiu pro langą ir nematau visiškai sniego... Gal ir gerai... Bet man jo trūksta... Taip kaip motinai kartais trūksta vaikų supratimo, vaikams- užuojautos... Niekada nemėgau, kad man kas nors nurodinėtų, bet visada reikėdavo patarimo... dabar jaučiu kaip viskas po truputį keičiasi... Ne tik mano gyvenimo tempas, ritmas, bet ir aš...
Kadangi artėja Kalėdos, galiu pasakyti tik tiek, kad nežinau ar esu ką nors įskaudinusi, tai nežinau ar turiu atsiprašinėti... nežinau ar esu kam skolinga, tai niekam negaliu nieko atiduoti... Bet žinau tik tiek, kad artėja dar vieni metai, kurie yra dar vienas mano išbandymas...