Kas rytą stebiu plikėjančius medžius. Ir saulę kylančia pro juos. Atrodo su kiekvienu lapų retėjimu turėtų vis daugiau šviesos užlieti mano kambarį. Bet taip nėra. Gal todėl, kad tai lapkritis. Savo atspindžiais surenkantis nuotaikas nuo mano veido kaip tie krentantys lapai į atilsį... Kas rytą.

Per šią ilgą kelionę savo paikystėmis sugebėjau užvaikyti dievą...
nesibaigiančiomis  tikėjimo istorijomis apie tave....tiek kartų, kad vieno vienintelio jo klausimo-o kur šioje istorijoje esi tu?-taip ir nesupratau ...
tikėjimusi tavęs, neišsenkančiomis maldomis....tiek kartų, kad vieno vienintelio jo klausimo-o kur šioje aistroje esu aš?-nesupratau...
...
jis patikėjęs link tavęs ir pasuko...
man palikęs tik vatines savo kojas.
Neturiu joms sofkutės. Tai jos ir klimsta iš lėto....patogiai danginančios dūžius...

p.s. tik aš nutylėjau koks ilgas kelias yra iki tavęs...
manęs jau nebus, jei jis pusiaukelėj sugalvotų apsisukti.

(2022.08.11)

Visi kažkam gabūs, visi...
nuo kiaušinienės šefo iki lėktuvo inžinieriaus.
Va aš esu pati tikriausia laukimo meistrė.
Laukimo vasaros, vilčių, kad tai jau tikrai rytoj...
Kol plaukai išdžius, kaimynės šuo nustos loti, tos kiaušinienės į lovą, namą kada šalimais supuvusį nugriaus, vyro, kuris išgelbės pasaulį, naujo "Sostų karai" sezono, sms: "Labas! Jūsų siunta CF0020210528EE jau Kauno VIADA Juozapavičiaus paštomatas. Atsiimk su kodu 197609. Šia siuntą saugosime iki 2021.08.04. Daugiau - omniva.lt Omniva. Pristatome dziaugsma!"... nuospauda kol užgis, tinkamo mėnulio, orgazmo, skolos, nagas kada ataugs, stogas kada pavažiuos, lietaus pasėtiems žirniams, paltą kada keis bikinis, "Vero kafe" puodelio, lydinčio nuostabos man neseikėjant cukraus. Kito vizito.
Kitos progos. Nors ši po pat nosim visaip staiposi.
Bet ne su ta suknele va atėjo...
(2022.05.31)

tą kart tave tai labai išgąsdino ir tu pastūmei mane atgal pro duris.  Taip stipriai, kad nespėjau pasiimti savo batų. Ir gerai. Juk suprantu, kad neįmanoma pakartoti jau nueito kelio, o tam kas netikėtai išvysta, vargu ar jie tiks.
Taip ir lekiu iki šiol basa pievomis, beglostant išdylančias rasoj žaizdas, žolėms baigiant peraugt mano odą kaip seną asfaltą. Tuoj ir vasara pradės juo garuoti ir viskas išnyks. šalia tavęs manęs jau dabar nebėra.
Manęs nėra. Tik purvo žymė ant batų likusi. maža. o koks ilgas kelias iki tavęs  buvo nueitas.
Ir žiedai įminti joje, kaip vaikystės paslaptys, kuriuos  tu iki šiol brangini...
(2022.05.06)

...ir vėl...

dviprasmiški realybės atspindžiai , kuriuos kaskart per godžiai sugeriu baigia mane išparcaliuoti iki tokių kraštutinumų, kad visa matoma atrodo tuoj taps plona tiese ekrane...
nors... su dviprasmybėmis aš tvarkausi visai neprastai-atsiliepi arba ne gi, o priežasčių vistiek ieškau kažkur pakeliui pasiklydusių- tarp eilučių, penklinės..., kartais desperatiškai viduje trankantis dar ir dar lyg varpo šerdžiai, įskilusiu korpusu... ir vistiek galiausiai nurimstu ties kažkuriuo įtrūkiu.
Visai kitas reikalas su šimtaprasmybėmis, į kurias nesuprantu kaip gebu įsipainioti, lyg vietoj ilgesiu išpuoselėtų Kalėdinių Mišių tavo širdies šventykloje būčiau įviliota į dabar madingą jau lapkričio mėnesį rengiamą išpardavimą pramogų ir prekybos centre tam, kad sugundyta akcijų išrankiočiau nuo apleistų lentynų visas imitacijas, tinkamas tik vienos dienos parodijai, nes neišdalinus jos ir vėl rinks svorį visus likusius metus... Ir man toks įtarimas, kad dėl to tu kasmet vis labiau artėji prie Vėlinių...
(2021.11.03)

Ilgai vengiau sau prisipažinti, jog senai kalbuosi tik pati su savimi...
Visi tie atgarsiai, kuriuos priėmiau kaip atsakymus, kai tave kalbinau, tebuvo vėjas, kedenantis mano netvarkingai surištus plaukus, kurie susukti prie ausies sudarė tiesiog eilinės kriauklės efektą...
Atėjo laikas juos išleisti...
ir leisti...vėjui išsinešti įsivėlusias nostalgijas apie tai, ko nebuvo...
(2021.10.16)

Man taip keista kai tu nerimauji kad kažko neatitinki-kažkieno sukurtų normų, laikinų prifantazuotų etalonų, mano skonio...ir vis lygini save su tais, kurie šalia manęs, tie vienas kito nepažįstantys.
Bet asmenybė, kuria tu Esi-nelyginama...
Kaip čia tau pasakyt, kad tu teisingai suprastum mano žodžius?
Matai, tu tiesiog iškrenti iš visuomeninio konteksto, nėra atitikmenų, su kuriais būtų galima bent kažkaip palyginti tave.
Nes iškrentu ir aš.
Tu kaip aš.
Todėl tave atpažinau.
Bet nesu dar spėjusi perprasti šios erdvės algoritmų, pagal kuriuos mes suvedami kaip statistiniai vienetai aritmetinio vidurkio paskaičiavimui. Mus lygiuoja, bando pritemt prie savo matymo lauko, o nepavykus, paniškai baimindamiesi galimo paradokso efekto, savom rankom nudažo mus kaip varnas baltai, bet jiems atrodome mes „prie meno“.
O esame keliautojai  vienišų vilkų kailiuose ir tiek, kurių kelionės maršrutai šiek tiek kitaip konvertuojami šios visuomenės standartinių nuokrypių sekoje, į kurią  papuolę bandome išmokt tiesiog pergyventi šitą būtį...
Ir kartais aš iš šono stebiu su tokiu žavesiu kaip tu tai meistriškai darai ir galvoju-kokia tikimybė, kad mes nustosime laikyti save atsitiktiniais vienetais šiame sutapusiame mūsų maršrute?

Ar leisiu sau prisipažint, kad tiek ilgai mane čia laikė baimė atsimerk ir pamatyti dangų?...Tikrą.
Todėl aš net nebandau užsimerk.
Supranti, aš niekaip nebegaliu atskirti kas mano atminty yra tikra, kas išgalvota, nes tai ką prisimenu, tikrai nebuvo išgyventa per paskutinius metus, dešimt.., 43...
Žinau, kad tai rugpjūtis. Guliu įkritus į labai rasotą žolę ką tik siautulingai išsidūkusi pievoje su tavimi. Įkaitusios nugaros garą godžiai geria žemė, taip godžiai, kad jaučiu kaip bebaigiantis nurimti siautulys krūtinėje virsta krateriu, kuris taip ir galėtų mane visą susisiurbt, jei ne keistais žodžiais kutenantys užgultų  pavienių žolių krašteliai tarpušlauny, priverčiantys saujomis glamžyti į pakraščius susmukusias vešlias žoles, drėgme nuvilnijančias iki pat alkūnių ir padedančias atsiplėšti nuo žemės...
Tokioj keistoj pozoj atsimerkus tikriausiai natūralu, kad akyse raibuliuoja, bet tą kartą išvystas „mano dangaus“ atspindys tavo akyse užsifiksavo kaip Paulo Coelho „Aleph‘as“, nuo kurio iki šiol matuoju praeities patirtis ir skaičiuoju galimas ateities perspektyvas.
Tik aš nerimauju, kad tie prisiminimai gali būti išgalvoti, bandant išguosti savo vakuuminį būvį tame ilgame laukime.
Ir visa fantazijose sukaupta patirtis nebetenka svorio, o man kyla grėsmė pakilti į realų dangų ir vėl išgirsti milijoną kartų man taikomą frazę:  „tu amžinai skrajoji padebesiais, nusileisk gi pagaliau ant žemės ir pradėk gyvent kaip normalūs žmonės.“
Bet mano norma yra tavo akys.
Ir mano dangaus atspindys jose.
Todėl būnu,kol galiu...neužsimerkti.
(2021.09.20)

Aš tik dabar pradedu suvokt, kad kylančios pėdos su rūku tėra iliuzija, bandydama mane papirkti viltimis atsisukus pasiekti tave... O iš tikro tas pojūtis tėra nuo labai ilgo laukimo, tokio ilgo...kai kojos suauga į vieną darinį... Norėčiau pritūpt ir susigūžt, bet nebegaliu... tai ir linguoju įtemptu stuburu kaip tas Maelzelio metronomas.
...aš labai bijau...bijau net prisipažint, kad bijau, jog visi pasauliai kažkur priekyje, kol laukiau tavęs, yra sugalvoti, su visais tais pažadais, kuriuos rūko gijomis tau siunčiau tikėdama, kad tau priartėjus jie jau bus tavo pasaulyje užauginę kažką apčiuopiamo, galimo „neštis“, tačiau...
...bijau, kad ir tavo pasaulį esu sugalvojusi. Ir tave.
Todėl stoviu ir mėgaujuos ta Kiaura drėgme per nugarą... kad tik nereiktų atsisukt ir patirt tą vienatvės klaikumą, talžančią mano nuogą krūtinę, ketinančią amžiams užfiksuoti nevilties išraišką manyje. Kaip vaikystėj sakydavo: „nevartyk akių, nes jei kažkas sprygtels tarpuakin, taip ir liksi visam gyvenimui žvairas...“
(2021.09.16)

Ne taip jau toli aš ir nuėjau, tiesiog rūkas per tirštas tarp mūsų.
Kartais jo šuorui stumtelint mano nugarą atsisuku ir bandau pirštais kabint orą, bet jie taip ir praskrodžia... jaučiu visai visai pro pat tavo ištiestas rankas... vis panardindami į tą patį prisiminimą kai mūsų pirštai beveik susiveja...
Tik vėl tas pats dvelktelėjęs kvapas vyšnių kauliukų,-pameni?-"Rūtos" fabriko, dar trupučio vanilės ir kažkokių neprinokusių žalsvų žiedų, kurių pavadinimo greičiausiai niekada ir nesužinosiu, verčia suabejot kad tai tikra....
(2021.07.27)