Epizodas 6

Aš tik dabar pradedu suvokt, kad kylančios pėdos su rūku tėra iliuzija, bandydama mane papirkti viltimis atsisukus pasiekti tave... O iš tikro tas pojūtis tėra nuo labai ilgo laukimo, tokio ilgo...kai kojos suauga į vieną darinį... Norėčiau pritūpt ir susigūžt, bet nebegaliu... tai ir linguoju įtemptu stuburu kaip tas Maelzelio metronomas.
...aš labai bijau...bijau net prisipažint, kad bijau, jog visi pasauliai kažkur priekyje, kol laukiau tavęs, yra sugalvoti, su visais tais pažadais, kuriuos rūko gijomis tau siunčiau tikėdama, kad tau priartėjus jie jau bus tavo pasaulyje užauginę kažką apčiuopiamo, galimo „neštis“, tačiau...
...bijau, kad ir tavo pasaulį esu sugalvojusi. Ir tave.
Todėl stoviu ir mėgaujuos ta Kiaura drėgme per nugarą... kad tik nereiktų atsisukt ir patirt tą vienatvės klaikumą, talžančią mano nuogą krūtinę, ketinančią amžiams užfiksuoti nevilties išraišką manyje. Kaip vaikystėj sakydavo: „nevartyk akių, nes jei kažkas sprygtels tarpuakin, taip ir liksi visam gyvenimui žvairas...“
(2021.09.16)