Aš net nežinau kiek laiko jau stoviu čia išlipusi į krantą, bet man savotiškai patinka tas nutirpusių padų pojūtis tikintis tavęs...
Atsisuku į tiltą, o jo ten kaip visai nebuvę, tik trapuma tyvuliuojanti vandens paviršiuje su neišmatuojamais praeity išdylančiais toliais...
Jaučiu tik žolę, švelniai kutenančią kojų tarpupirščius visai kitaip nei prisimenu vaikystėje. Aš daug kartų atsargiai atkeliu pėdą ir vėl lėtai nuleidžiu, kad pavyktų suvokti tą naują kitokį ryšį su žeme ir išbandyti savo keisto svorio būvį. Ir ta savotiška nepažinta ramybė, sklindanti rūku, skandinančiu visus praeities jaudulius ir ateities vizijas, viskas čia ir dabar ir ramu...lyg tik tiek ir tebūtų sukurta. O visai čia pat manęs tas oras... keistai minkšto tirštumo, viliojantis kabinti jį saujomis ir leisti per pirštus kaip mergelės pirmosios komunijos nuometą pavėjui, kurį ką tik pajaučiau švelniai praslydusi pro mano kaklą...
Žinai iš ko atpažinau, kad tai tu?
Iš vis dar drėgnų marškinių prisilietimo prie mano nuogos nugaros ir to kvapo, kurį atnešdavo dulksna nuo manęs siekiančių tavo plaukų, kol abejonėse stovėjai ant savo tilto...
Mes taip ir stovim...tikėjime, kad čia ir dabar yra mūsų laikas, matuojamas išdžiuvusių tavo marškinių plėmais, kuriuos skubina tik mano įkaitusi oda...Todėl tu beveik manęs nelieti...tik audiniu, gebančiu mainais į prisilietimą sugerti mano jaudulio rasą... O aš laikausi neatsisukusi į tave, nes tik vienas krustelėjimas taps laiko rodykle, skaičiuojančia pirmus mūsų žingsnius, einančius savais keliais.....
(2021. 01.03)

Tais momentais miglai prasisklaidžius, kai regėdavau tave, bandydavau įsivaizduoti, kaip tu iš tikro atrodai...Matai, miglos drėgmė, siejanti mus, viską linkusi šiek tiek iškraipyti: ištęsti, išlenkti apskritai, aplamai, abstrakčiai... Ilgai žiūrint tavo plaukai rodosi pradeda tarsi siekti manęs, pagavę vėjo gūsį, ...rankos taip neviltingai nutįsusios, kad susilieja į vos matomą balkšvą tavo maršką, kojos taip juokingai ištęstos, lyg būtų tilto pastoliai ir mane aplanko gąsdinanti mintis, kad tu tyčia nenori judėti... O juk gali būti taip, kad tai vienintelis tau stabilus dalykas žiūrint į mane ir neleidžiantis svyruoti iliuzijose? O juk gali būti taip, kad mūsų mintys vengia to paties klausimo-jei tu pirmiau rasi krantą, ar ateisi pasitikti manęs?
Ir kaip aš tave atpažinsiu? Iš žingsnių garso, kurio niekada negirdėjau, iš akių gėlos, kurioje neskendau ar iš kvapo, kurį man atnešdavo migla tavo plaukais manęs siekiančiais-nuo odos... ar nuo ką tik nudažytų tavo tilto turėklų?... kvapo vandens, kuris lieka nuplovus išdorotus vyšnių kauliukus, ir to keisto vos juntamo aitrumo, prakandus kauliuko riešutą, juodo šokolado pavidale, vieninteliame, kurį mėgau vaikystėje „Rūtos“ taip ir vadinamame-vyšnių kauliukai...
Ir tam, kad įtikintum, jog gana čia nebyliai mindžikuoti,ant mano lūpų paliksi tą keistai rūgščią sakų lipčiaus žymę, saugojusio riešutą vyšnios kauliuko viduje...
(2020.11.15)

Man daug kartų teko grįžti atgal...Pradžioj nesupratau kodėl. Nes man atrodė, kad vos perpratus tilto konstrukciją galiu drąsiau varyti į priekį. Ir kuo labiau skubėjau, tuo labiau migla aptraukdavo tiltą ir aš susipainiodavau pusėse ir tik jai prasisklaidžius išvysdavau jau matytas parklupimo žymes... Ir vėl neviltis apimdavo mano akis, kol kartą pamačiau kaip ašarų , krentančių į vandenį , rūgštis graužia seno praeities tilto likusius pastolius...Ir kol jie ten yra, mirties upės skaidrumui gręsia drumsta...Ir tada supratau...- idėja grįžti atgal į krantą, kurio galimai net nebėra, nebesirodo tokia baisi, kaip nuslįsti nuo tilto ir būti nuneštai pilnos drumstų praeities šešėlių srovės į nebūtį, kur tik kraujuojančios blauzdos priekaištingai vaidintų gyvybės šmėklą ...
Tada aš pradėjau rinkti ašaras, visokias-iš širdies gėlos, suakmenėjusias iš inkstų, iš tulžies pagiežos, iš kaulų smegenų, net iš prakaito vogiau, kad tik jų nepristigtų, kad tik ištirptų praeitis ir nebesiremčiau ja kely, kurio dar nepažįstu...
(2020.11.14)

Labai labai retai prasisklaidžius miglai, aš pamatau, kad esama ne vienas tiltas per šią mirties upę, yra ir kitas-toks pat svyruojantis kaip mano, tik gal iš kitokios materijos sunertas, negaliu taip toli įžiūrėt, nes jis tavo...Aš tik matau, kad esu ne viena einanti... Aš senai jau pamečiau priežastį kodėl žengiau ant šio tilto ir taip išmokau ant jo laviruot, kad nebeparklumpu, nebesilaikau už minkštų turėklų, todėl nebesuvokiu ar lemta yra išeitis ir tai, kad einu-galimai tėra iliuzija... Tik va tie momentai, kai prasisklaido migla, aš suvokiu savo judesį į priekį, kai parklumpi tu... ir aš tavęs laukiu... Negaliu tau ištiesti rankos, negaliu žodžiu tavęs pakelt, negaliu net tyla šalia parklupt, net nežinau ar tu mane irgi matai, gal už tavęs visai netoli yra dar vienas tiltas, kurio aš neįžiūriu ir jis tavo paguoda, bet žinau, kad tuo momentu aš žiūrėdama į tave matau prasmę nutildyti maldą, kurioje geidžiu, kad mano tiltas tiesiog imtų ir nutrūktų...ir drama, kurioje negaliu apsispręsti ties kuria vieta jis lai trūksta-tuo momentu irgi nutyla...
(2020.11.14)

Taip, tikrai....aš visiškai nepažįstu tavęs, nežinau tavo gyvenimo istorijos, nes tu jos ir nepasakoji, o tai kaip tu ją savimi pateiki, ji tiesiog atsimuša atgarsiu į mano aštrias vidines uolas, kurdama greičiausiai tik fantazijas apie tave ir mane, nieko bendro neturinčias su tikrove apie mus.
Šalutinis kontakto efektas...