kalbėjaus su aire šiandien, pasakiau, kad užjaučiu dėl karalienės
sako, „aš esu airė“

ir viskas, užteko tiek

šiandien priešpiet susitikau seną bičiulį ir rašyką. pasidalinom gyvenimo ypatumais. jis knygą leis. aš, sakau, rašykuose patrolinu kartais (nors nelabai, kieta norėjau būt). nustebo, kad gyvi rašykai. oi, sakau, ten tiek dramų ir gyvybės!

tai viskas, kur mano rašykų ambasadoriaus rezidencija!

aklinas takelis prie upės – tiek gaivalo sustoję
žvalgos, stiebias, tirpdina ledus susijaudinusiose rankutėse:
kada gi išlips ta laumė, jau dešimt metų skadinanti
savo vyrą

bet tiek gi tuščia, tiek gi tuščia,
kad sklando, primena keistų formų debesis
tos laumės gyvenimas

Vakar, kai, ačiūdie, susitvarkėm boilerį, labai džiaugiaus, kad jis nėra išmanus – aš pati, paverkus (man stresas taip išsivaikšto), pasigūglinus, būčiau pasikeitus detales, tikrai. Kitu atveju, būtų tekę pirkti naują, nes su komputeriuku jau nepataisysi pats, čia jau – žinios ir pinigai, arba „viskas ribotam laikui“, nes neapsimoka kitaip.

Ir taip su daug kuo išmaniu. Ką, ne?

Ir tada, važiuodama į „Depo“, vėjui plaikstant plaukus, nes sekmadienis, ką kito nesexy daryt važiuodamas darysi, pagalvojau, o ką daro muziejai, kai jų išmaniosios lentos sugenda? Taisyti jas tikrai daug kainuoja, ką jau kalbėti apie detales, deficitines mikroschemas. Ir juk moka už tas lentas daug. Ir kiek jos išsilaiko įdomios? Dvejus metus? Penkerius negi?.. O finansavimo papildomo juk negausi.

Kūrybingas stendas, istorija apie eksponatą, lietimas – man subjektyviai  įdomesni. Nes tai reikalauja kažkokių pirmapradžių kūrybinių žinių. Ir įsisavinimo. Jo, taip kažkaip.

Bet čia kultūros politika vis stipresnė – net paveldas pinigus dabar gali gauti tik pasiūlęs inovatyvius projektus. Tik kad tas inovatyvumas nieko netaiso – trumpam jis, jau pats žodis sufleruoja, kad vis kas naujo. Ir jam nuolat reik pinigų, kurių nieks papildomai neduoda. Tai perki naują, nes neapsimoka kas kito. Kaip aš iš tiesų nemėgstu išmanių eksponatų pateikimo būdų. Vimdo mane išmanieji ekranai, kur gali žaidimukus žaisti ar skaityti kažką. Ir dėvisi tokie dalykai. Ir neatlieka jie svarbiausios funkcijos – kurti tapatybės, istorinę, kultūrinę atmintį. Blizga jie ir tiek.

Ir kompiuterizacija, skaitmeninimas yra osam. Bet ne. Tam nuolat reikia kosminių pinigų. Tam nuolat kuriami milijoniniai projektai, tų duomenų bazių, klaudų nieks iki galo valdyt nemoka, nemoka ir jų pasidaryti patogių, o kol jas sukuria, įranga pasensta. Ir velkasi ta modernizacija.

Nekenčiu ir modernių sutartinių interpretacijų, nes visos jos kažkokios nuvalkiotos elektronikos, neatliekančios pagrindinės funkcijos – susitarti, susimušti balsais, eiti sutartinių ratuose ir nuo nepaaiškinamų vibracijų apsvaigti, nebevaldyti savo balso, nes jam jau tik indas esi.

Palengvinimas, pagreitinimas, pakeitimas, interpretacija – laikina. Aš manau. Kai perku daiktą, įsivaizduoju, kad lieku be interneto, elektros, kažkur laukuos, sugenda tas daiktas, ir ką aš darau? Jei bent kiek negaliu jo pasitaisyti, kam? Kad kažką kurčiau, irgi mokausi pagrindinių žinių.

Daug čia neišgrynintų idėjų. Gal bandžiau atsakyt sau pačiai, kodėl neskani man ta inovacijų kultūra. Nes ji yra bekvapė, bet konteksto, „neapsimokanti“, pakeičiama. Bet aš labiau apie kultūrą. Dieve, tai, kad turiu internetą, išmanų telefoną ir galiu žiūrėti filmą pas bobutę už tvarto, saulei leidžiantis, dideliam vėjui pievoj rangantis, yra nuostabu. Iš tikrųjų, tai tualetas yra už tvarto. Ir ten pro plyšį kvapą gniaužiantys laukymių saulėlydžiai.

Bet čia jau ne kultūra.

kai jau palis, aš turiu paruošus laivelį –
plukdysiu Katedron, per visą prospektą,
karalius saulė bus labai lietuviškas,
bus labai lietuviškas krytis –
koks penkių laipsnių nuolydis,
tiksliai matavau dviračiu bėgdama
link Žvėryno, uždaro, uždaro ten viską,
visi tik gyvena ten dabar, tai,
žodžiu, bus lietuviškas krytis –
mira, paveikslai, riedlentininkai,
altoriai kaposis – koks ten senamiestis,
ten pabėgusiomis pamokomis kvepia,
ir rytmečio rasa, kai visus sulygina
su horizontu ir tik šunys parke nežino ką darą,
ir jaunyste, kvepia ten jaunyste:
karalius saulė bus labai lietuviškas,
lapyno kapitonas, gyvensim kaip užkariautojai:
vienas – antros nakties, kitas – suoliuko prie VDA,
trečias – stebuklo plytelės, ketvirtas ims į žmonas
visą Žemaitės skverą, ir penktas, oi penktas,
bus miesto favoritas Liejyklos gatvėje,
kai palis, koks skirtumas, kad tik būtų skirtumas.

žalias Vilnius, mėlynuos įsirangęs
vasara jau savo moterystėj
mokosi dažytis
priešais Vilnelės vaidrodį

Birželis nuo vaikystės man rodėsi kaip suktas vyras: trina jis, nepasako nieko iki galo, visada užimtas, nenuspėjamas, vargina su juo kalbėtis. Durnius toks. Ir nesulaukiu, kada nusibaigs.

Liepą jau saulė gražiai leidžiasi. Liepą jau pas močiutę nuvažiuoju ir man tai yra gražiausia vieta pasauly – mažame, saugiame, švelniame, kaip jos šypsena.

Aš ir dabar nesuprantu, kaip net ir suaugęs negali vasarą daryt ko nori. Tiesiog ji eina, o tu rugsėjį susizgrimbi, kad ežere nesimaudei.

Romos šiukšlėse ima ir sužvilga kokia senovinė moneta –
šiandien lijo fontanuose auksu, šiandien eilės buvo ilgesnės
nei vakar,
šiandien tik atstatė Panteoną, šiandien tik Karavadžas mojavo
iš Petro bazilikos balkono savo kurtizanėms –
amen, amen nuotraukoms, kur antifone

ledus laižo pasimetęs vaikiščias iš Vilniaus priemiesčio,
mama kažkokia madona.

Pieta ar pietūs – akimirksniu iš rankų krenta
taurės su vynu.

rytais netoli perėjos iš Pilies gatvės, jau Šventaragio slėny, vis pažiūriu, ar tebeauga žolė, ar ji kitokia toj vietoj, kur penktadienį mačiau mirusį žmogų. jis ėjo į darbą, į muziejų, labai gražų rytą ir sukniubo, nors iš tiesų niekas nežino, tik spėlioju, ar bijojo, ar tiesiog grožėjosi ryto rūku šimtametrių medžių alėjose – pagalvojo gal, o, kokia didelė siela išsikvepia, po visur, po Vilnių, visgi, turėjo būti labai vieniša, todėl žiūriu, ar bent kiek kitokia toji žolė, ar prisimena.

Pražiopsojau atsisveikinimą pamiršusi grįžti karts nuo karto.
Iki, Ero, jei skaitote. Buvo gera tiek pozityvo gauti. Ačiū labai labai už tai.