Biškį šiandien charmsiška moteris. Nu bet---

Na su gimtadieniu, mielas sociopate Ackroidai.
Gražūs tavo kūriniai.
Gražiai galima mirti juose.

Ant aukšto, pas močiutę,
sukrauti žiemai koriai,
tykiai jie taip, tik žebenkštėlė
dar kuičias, sutreška –
bet gal namas, gal senelis, vaiduoklis –
laimina, ant kaktos cakteli
vienut vienutėlis spalis.

Na va, jau gairina šaltis kūną,
jau sukuosi į kamuoliuką,
katė perima namų ūkį.

Ryte pagalvojau, kad yra žmonių, kurie po mirties turėtų gauti mažąją komonsenso premiją prie vartų, tokį vipinį passą, už tai, kad visą gyvenimą su savimi nešiojosi vaistus nuo skausmo ir virškinimui pagelbėti, ir ypač už tai, kad dalijosi jais su tais, kuriems amžinai pasibaigę jų atsargos, o galva, rodos, geriau pati sprogtų nei kad pats planuoji tą daryti, kai tik atliksi tą vieną kvailą užduotį darbe.

Aš visada labai gerbiu tokius geradarius kolegas. Net jei jie nesiplauna rankų po tualeto ar pačepsi per pietus, išbraukiu iš savo juodojo sąrašo.

O taip, turiu tokį irgi. Bet, galvoju vėl, nes šitas rytas kažkoks rūkinis stebuklinis, matyt, ruduo mane įkvepia, imsiu rašyti ir gerų bruožų kolegų sąrašą. Verta optimistiškesne būti. Nes kitaip labai galvą skauda.

– Nai nai nai, na kas čia atėjo?
– Dešimt metų kaip nebūta čia atėjo.