lašas po lašo – ir žiemą pratašo

viskas, jau pavasaris, jau nuvyto pirmos žibutės vazelėj

Pažiūrėjau „Everything everywhere all at once“. Eiliniai lozungai, perteikti su laaaaaaaaabai labai daug pinigų, chaoso vien dėl chaoso ir ne tokia jau nerealia vaidyba. Gal aš neadekvačiai nesugebu įvertinti genialumo. Man ten tiesiog keistas filmas, ryškiai perspaustas, kurį žiūrėti verčiau save. Ko aš nesuprantu, paaiškinkit?

Suprantu, kad čia gali būti visai kitos kino kultūros tradicijos, kurių suprast neturiu įrankių. Ok, tą galiu priimti.

Bet ta visa pompastika... Fe.

O klausiu paaiškinimo nuoširdžiai.

ESAD

:)

Šituo pavasario kvapu noris purkštis kaklą ir riešus, švelniai įtrinti paausius, vilktis ilgą klostuotą suknelę, rištis dailiai plaukus, paskirti jauduliui visą dieną. Lyg eitum į Dramos teatrą, lyg į operą stebėti premjeros. Pakiliai.
Palydovas džentelmeniškai nuvilktu paltą, pirštai stabteltų ant kaklo.
Fojė šimtai tokių porų sustingusių ar sekundei, ar žiemai laukia pirmo skambučio: ką sumanė režisierius, kaip vaidyba, kas čia bus?
Bus pavasaris. Daug tokių būta. Ir vis tiek pilna salė geranoriškų kritikų.

Her lovely bones cracked with every step:
a wallflower finally blossoming
in her room, eyes intertwining with the monitor,
now writing a story of her itself;
next to a beloved cup of coffee,
unwashed from yesterday,
as she tried rushing the day,
all days, in fact.

A knock on the door is what makes a heart
beat to it. Not today, – says she
and prepares another cup
of tea. This time. This time of hers
slightly differs.

Joks jausmas nėra nežinoti, ką nori dirbti, bet labai norėti dirbti.
Arba tiesiog įpratusi dirbti esu. Arba laiko disonansas toks stiprus ir spaudžia smegenis: mano laikas sulėtėjęs, kai tik išlįsk laukan ir nė nemirktelsi, kaip šimtai skubančių praeis, su darbo žyme veide, kalbantys apie svarbius jiems dalykus. Aš pavydžiu jiems. Matyt, jie pavydi man. Bet, kaip būna, abi pusės apsikeitusios bematant suprastų, kad ilgu savo gyvenimo. Paradoksas, sakyčiau gal, nes išėjau tai ilgėdamasi SAVO gyvenimo, kažkokio praganyto, be gūžimosi, be irzulio, be biurokratijos žodyno ant mano liežuvio, su noru dalyvauti kultūroj, o ne tik imituot ją, mažiau žinoti apie jos užkulisius. Kai lyg ir turiu save, tesugebėjau perskaityt „Vilniaus pokerį“. Išsigandau gal kiek reikia mylėti Vilnių, kad kabintumeisi čia, nebelabai pažįstu jo žmones, bijau ir eit jų teismui – darbui, kurio norėčiau gal, reik būt blizgančia, truputį Lolita iš tos knygos, o ir labai gerai supratau Stefos svetimumo jausmą čia. Aš labai bijau, kad esu kvaila, aptingusi, nesuvokianti tų gilesnių dalykų, kurie tiesiog degina tų įžūlesnių, einančių per gyvenimą akyse.

Bet ir noriu dar mėnesį palaukti, kol dings paskutiniai syvai tos apsišaukėlės manęs, reik eiti į parodas, koncertus, eiti iš namų, eiti ir eiti Vilniumi, kol jis man nustos maivytis arba kol pagaliau suprasiu, kad jis narcizas ir turiu tiesiog pasitraukti.

Aš nežinau, kas noriu būti. Blem, 33 metai beveik ir tas juokelis, kad Jėzaus va amžius, toks nei juokingas, nei perkeltinis, nei koks prasmingas. Tik tiek, kad didelis žmogui su mažomis svajonėmis.

tas metas gyvenime, kai Kastyčio Kerbedžio dainos staiga tampa labai tokios į temą, atliepia sielai

nu ir lekia sakalas
ir po nakties diena, tikiu ta meile

šiandien nunešiau prašymą išeiti iš darbo
nei palengvėjimo, nei kokio liūdesio

tiesiog norisi šypsotis

bet nekeista
today is a good day

kikena varnos, dar vienas žvirblis
demonstruojas ledas
visas plikas

man kažkaip per daug čia tų kalėdų aplink
geriau daugiau būtų meilės
kad ir kaip pompastiškai skambėtų

bet užsimiršta tie paprasti dalykai
nes būtent ne pompastiški ir yra jie

nu, ir Maroke pabuvau gan ilgai
patiko, kad nėr ten kalėdų
yra kitų problemų, aišku

aišku