Inovacijos

Vakar, kai, ačiūdie, susitvarkėm boilerį, labai džiaugiaus, kad jis nėra išmanus – aš pati, paverkus (man stresas taip išsivaikšto), pasigūglinus, būčiau pasikeitus detales, tikrai. Kitu atveju, būtų tekę pirkti naują, nes su komputeriuku jau nepataisysi pats, čia jau – žinios ir pinigai, arba „viskas ribotam laikui“, nes neapsimoka kitaip.

Ir taip su daug kuo išmaniu. Ką, ne?

Ir tada, važiuodama į „Depo“, vėjui plaikstant plaukus, nes sekmadienis, ką kito nesexy daryt važiuodamas darysi, pagalvojau, o ką daro muziejai, kai jų išmaniosios lentos sugenda? Taisyti jas tikrai daug kainuoja, ką jau kalbėti apie detales, deficitines mikroschemas. Ir juk moka už tas lentas daug. Ir kiek jos išsilaiko įdomios? Dvejus metus? Penkerius negi?.. O finansavimo papildomo juk negausi.

Kūrybingas stendas, istorija apie eksponatą, lietimas – man subjektyviai  įdomesni. Nes tai reikalauja kažkokių pirmapradžių kūrybinių žinių. Ir įsisavinimo. Jo, taip kažkaip.

Bet čia kultūros politika vis stipresnė – net paveldas pinigus dabar gali gauti tik pasiūlęs inovatyvius projektus. Tik kad tas inovatyvumas nieko netaiso – trumpam jis, jau pats žodis sufleruoja, kad vis kas naujo. Ir jam nuolat reik pinigų, kurių nieks papildomai neduoda. Tai perki naują, nes neapsimoka kas kito. Kaip aš iš tiesų nemėgstu išmanių eksponatų pateikimo būdų. Vimdo mane išmanieji ekranai, kur gali žaidimukus žaisti ar skaityti kažką. Ir dėvisi tokie dalykai. Ir neatlieka jie svarbiausios funkcijos – kurti tapatybės, istorinę, kultūrinę atmintį. Blizga jie ir tiek.

Ir kompiuterizacija, skaitmeninimas yra osam. Bet ne. Tam nuolat reikia kosminių pinigų. Tam nuolat kuriami milijoniniai projektai, tų duomenų bazių, klaudų nieks iki galo valdyt nemoka, nemoka ir jų pasidaryti patogių, o kol jas sukuria, įranga pasensta. Ir velkasi ta modernizacija.

Nekenčiu ir modernių sutartinių interpretacijų, nes visos jos kažkokios nuvalkiotos elektronikos, neatliekančios pagrindinės funkcijos – susitarti, susimušti balsais, eiti sutartinių ratuose ir nuo nepaaiškinamų vibracijų apsvaigti, nebevaldyti savo balso, nes jam jau tik indas esi.

Palengvinimas, pagreitinimas, pakeitimas, interpretacija – laikina. Aš manau. Kai perku daiktą, įsivaizduoju, kad lieku be interneto, elektros, kažkur laukuos, sugenda tas daiktas, ir ką aš darau? Jei bent kiek negaliu jo pasitaisyti, kam? Kad kažką kurčiau, irgi mokausi pagrindinių žinių.

Daug čia neišgrynintų idėjų. Gal bandžiau atsakyt sau pačiai, kodėl neskani man ta inovacijų kultūra. Nes ji yra bekvapė, bet konteksto, „neapsimokanti“, pakeičiama. Bet aš labiau apie kultūrą. Dieve, tai, kad turiu internetą, išmanų telefoną ir galiu žiūrėti filmą pas bobutę už tvarto, saulei leidžiantis, dideliam vėjui pievoj rangantis, yra nuostabu. Iš tikrųjų, tai tualetas yra už tvarto. Ir ten pro plyšį kvapą gniaužiantys laukymių saulėlydžiai.

Bet čia jau ne kultūra.