Birželis nuo vaikystės man rodėsi kaip suktas vyras: trina jis, nepasako nieko iki galo, visada užimtas, nenuspėjamas, vargina su juo kalbėtis. Durnius toks. Ir nesulaukiu, kada nusibaigs.
Liepą jau saulė gražiai leidžiasi. Liepą jau pas močiutę nuvažiuoju ir man tai yra gražiausia vieta pasauly – mažame, saugiame, švelniame, kaip jos šypsena.
Aš ir dabar nesuprantu, kaip net ir suaugęs negali vasarą daryt ko nori. Tiesiog ji eina, o tu rugsėjį susizgrimbi, kad ežere nesimaudei.