Jei išvesčiau tave iš savęs kaip nepriekaištingą teoriją iš ginčytinos aksiomos? Aš tokia ir esu. Atrodo lyg ir nereikalauju būti įrodoma, o netobulumas per kraštus veržiasi kaip močiutės spanguolių kisielius. Saldus ir klampus...
Jei išvesčiau tave iš savęs, arba užauginčiau kaip baltą irisą piktžolėm apaugusiame darželyje? Nagų nekramtytum, neatskirtum golfo nuo mersedeso ir sirgtum manjakine depresija. Knygas retkarčiais pagraužtum ir viliotum iš eilės visas moteris. Būtum man toks pats svetimas ir nuodėmingas kaip aš pati sau esu.

Ne, neįmanoma iš ginčytinos aksiomos išvesti tobulos teorijos.

Be įkvėpimo, be komunijos, be kvapo, be saulės spindulių ir be  aistros. Be pasivaikščiojimų naktį, be kaprizų, be išrišimo, be palaimos ir be pabaigos. Be meilės, sekso, pinigų, be laiko, be tavo rankų, be narcizų, be audrų. Be pasakų ir pokalbių velyvų, be nuotaikos, skambučių ir be atvangos...Be žydinčių kaštonų, smuikų, be vaiko verksmo, muzikos garsų, be tavo balso, be eilių, be stygų, be atleidimo, be degtinės, be žalos. Be skausmo filosofijos, be Dostojevskio, be liūdesio ir rimo, be vilties, be troleibuso paskutinio, be rytinio gedulo, be ateities, be praeities ir net gi truputi be šiandien...

Be įkvėpimo, be komunijos, be laiko, be saulės spindulių ir be  aistros. Be pasivaikščiojimų naktį, be kaprizų, be išrišimo, be palaimos ir be pabaigos. Be meilės, sekso, pinigų, be laiko, be tavo rankų, be narcizų, be audrų. Be pasakų ir pokalbių velyvų, be nuotaikos, skambučių ir be atvangos...Be žydinčių kaštonų, smuikų, be vaiko verksmo, muzikos garsų, be tavo balso, be eilių, be stygų, be atleidimo, be degtinės, be žalos. Be skausmo filosofijos, be Dostojevskio, be liūdesio ir rimo, be vilties, be troleibuso paskutinio, be rytinio gedulo, be ateities, be praeities ir net gi truputi be šiandien...

O ji gaivi lyg mėtų arbata
Atsikelia.
Nenoriai, pasirąžo
Naktis paklodėmis nuslysta
Žemyn
Jos porcelianine oda
Sapnai sudygst atminties sode
Rytai išaušta netikėtai
Šalti kaip vyšninis šerbetas
Kai “labas rytas” ištartas mieguistu tonu
Sugrįžta aidu ir prasideda diena.

Ji labiausiai bijojo numirti vidutinybe ir karts nuo karto jautėsi visur svetima....

Jei nėra šešėlio, žmogaus taip pat nėra?

Ir baltas aitvaras ant debesies pakibęs...

18 valandų per parą jaučiuosi šudinai, gerai, kad yra miegas...

Jis atkeliavo iš šaurės. Nemėgo daug kalbėti ir rūkydavo vieną cigaretę po kitos. Atrodo, jog tada kaip tik turėjo įvykti pavasaris. Bet gamta, apsvaigusi nuo alyvų kvapo, neskubėjo užkrėsti mus meile. Todėl tik sedėdavom apsikabinę tylą ir mąstydavom. Aš, norėjau, jog ši minutė virstu gyvenimu. Jis norėjo priliesti mano nosies galiuką ir užmigti brėkštant. 

Jo akies kraštelyje gyveno Mėnulio vaikas. Smaragdų dykumos, ašarų vandenynai ir blakstienų šešėlis saugojo jo ramų miegą, leisdamos gyvenimui išsipildyti. Ir kodėl niekas nepastebėdavo to liūdno berniuko, kurio vaikystė niekada nekvepėjo braškiniais ledinukais ir kaime padžiautais skalbiniais? Aš mėgau stebėti, kaip jo šviesiai pilki plaukai, atspindėję saulės šviesą pavirsdavo auksu.

Jis atkeliavo iš šiaurės. Nemėgo daug kalbėti. Bet jo akių bedugnėje gyvenantis Mėnulio vaikas čiauškėjo nesustodamas. Kiek daug dalykų išmokau. Jis sakė, kad visi žmonės ieško laimės, todėl visai netyčia, meluoja sau ir kitiems. Neverta tikėti jų žodžiais. Jis sakė, kad ne visi paukščiai sugrįžta pavasarį. Neverta laukti, akis danguje paskandinus. Ir dar jis sakė, jog gyvenimas yra nenuoseklus. Neverta švaistyti laiko, bandant ką nors suprasti.

Jis atkeliavo iš šaurės, sustojo mano širdies priemenėje tik minutei, o po to išėjo net neatsisveikinęs. Man nepatiko atgrasus jo drėgnos odos marmuro šaltis. Bet kartais susapnuoju jo akies kraštelyje gyvenančio Mėnulio vaiko šypseną. O pabudusi mokausi jos nepasiilgti.

Negalima taip švaistyti gyvenimo...