Ar šypsenos žmonių veide rodo jų gerą požiūrį į mane? Ar visada šypsenos reiškia meilę?
Taip galvoti tikriausiai būtų kvaila.
...nes aš visada tikiuosi per daug...
...nes niekas nepatenkins mano norų...
...nes aš kažkodėl renkuosi ilgiausią kelią į laimę...

Mano mintys mane žudo...
Kodėl negali būti tiesiog paprasta?

Nusibodo klysti

.. nes aš nemoku būti laiminga. Viskas taip supainiota. Visiškas ir totalus vertybių persirikiavimas.
NESAMONĖ viską galima apibrėžti šituo žodžiu. Gyvenimas? Ar tai ne tas pats kas daužyti galvą į sieną?
Jei ne, tai aš tikriausiai visiškas nesusipratimas šiame gyvenime.
Gal aš nemoku gyventi? Norisi paprasčiausiai užsidaryti tarp keturių sienų...
Ir suprasti save pagaliau.

Keistas kausmas... Lyg viską daryčiau ne taip. Ir vėl "Nelaiminga" šiaip sau. Pati nesuprantu ko man trūksta.

Man taip keista, kai žmonės galvoja, kad gali perskaityti mano mintis;) Tai visada įdomu išgirsti. Bet mano mintys tai ne tik skaidrus upelis. Greičiau vandenynas. Jei net pati negaliu surasti nei pradžios nei galo...

Tu ir vėl manęs nesupranti... Visur ieškai karo. Bet mano "aštrumas", tai tokia pati kaukė, kuri slepia švelnumą ir naivumą...

Tu ir vėl manęs nesupranti... Visur ieškai karo. Bet mano "aštrumas", tai tokia pati kaukė, kuri slepia švelnumą ir naivumą...

Viskas labai keista... Nesuprantu, kas dabar vyksta mano gyvenime ir kaip tai baigsis. Viskas kaip pro traukinio langą.
Noriu taip gyventi, bet nežinau ar tai teisinga.

Ar aš galiu matyti tikrus žmonių veidus? Nekenčiu falšo. Nekenčiu kai žmonės keičiasi dėl kitų. Vieni daro klaidas ir net nesusimąsto, kad elgiasi blogai... O kiti dėl to pergyvena ir pap. mylėdami tuos žmones, jų pačių klaidas paverčia savo kompleksais. Gyventi dėl kitų taip pat blogai... Visada reikia būti savimi.

Aš nenoriu būti dalis kažkieno svajonės.
Geriau tegul tas kažkas tampa mano svajonia.

Tada turėsiu tikslą gyventi...