Ja svaboden

Nado mnoju tishina,
Nebo polnoe dozhdia,
Dozhd procodit skvoz menia,
No boli bolshe net.

Pod cholodnij shopat zviozd,
Mi sozhgli poslednij most
I vsio v besdnu sorvalos,
Svabodinm stanu ja

Ot zla i ot dobra
Moja dusha bila na lezvie nozha

Ja bi mog s taboju bit,
Ja bi mog pro vsio zabit,
Ja bi mog tebia liubit,
No eto lish igra.

V shume vetra za spenoj
Ja zabudu golas tvoj 
I o toj liubvi zemnoj
Shto nas zhegala v prach.

I ja schodil s uma
V mojei dushe net bolshe mesta dlia tebia.

Ja svaboden,
Slovna  ptica v nebesach,
Ja svaboden,
Ja zabil shto znachet starch,
Ja svaboden,
S dikim vetrom na ravne,
Ja svaboden,
Naevu, a ne vo sne

Didžiausias klaidas mes padarome susidurdami su vienatvės baime.
Tada prasideda nepasitikėjimas savimi,
žeminimasis, bendravimas su žmonėmis,
kurie to neverti, padlaiževimas, galiausiai
savęs menkinimas, asmenybės žlugimas.
Nereikia bijoti šito jausmo. Tai didžiausia
gyvenimo silpnybė, kurią reikia išmokti
paversti privalumu.
Žinau, kartais labai sunku, kai neturi
prie ko prisiglausti, kai nėra žmogaus,
kuris apkabintų, lauktų (juk iš esmės,
tai mūsų visų gyvenimo tikslas).
Bet tokiomis akimirkomis mes dažnai leidžiamės sugniuždomi. Bėgame pas pirmus pasitaikiusius žmones ir
skundžiamės, kokie esame nelaimingi.
Taip jie paguodžia, bet paskui nusisuka
nuo silpno, mažo žmogaus.
Nors iš tiesų ne vienas žmogus nėra
mažas. Ir nėra nei vienos vienatvės akimirkos, nes mus supa tūkstančiai
žmonių, kurie norėtų paprasčiausiai būti
šalia. Tiesiog mes patys vengiame bet
kokio kontakto. Patys apsunkinam savo
gyvenimus.

Vienatvė - tai tik mūsų mintys.

Labiausiai gyvenime mane žavi pastovumas. Tikriausiai todėl, kad pati
nesu apdovanota šia savybe. Nors, gal būt... esu pastovi meilėje. Prisirišų prie žmonių per daug greitai. Užtenka
vienos šypsenos, kad visas mano pasaulis apsiverstų.
Laikas? Ne, jis negydo žaizdų, o tik
dar labiau jas gylina.
Man nusibodo sapnuoti.
Kiekviena naktį vėl ir vėl matyti, kaip
man brangūs žmonės mane išduoda.
Noriu atsibusti su šypsena, o ne ašaromis akyse...

I'm sick and tired

Kokie sunkūs vokai....
Į lovą rudeniniais lapais krist.
Kokie sunkūs laikai.
Taip lemta - savo poreikiais paspringt.
Koks purvinas ruduo.
Tu savo norų vergas.
Koks žemas tavo, kaip žmogaus vaidmuo.
Tu veidrodyje atvaizdo nevertas,
Kuris kiekvieną rytą šypsosi kvailai,
Tokiems patiems kaip tu beverčiams,
Kurie net savo kelyje
Atsitiktiniais pakeleiviais velkas.
Ir be naštos, jėgų, be klausimų
Atlieka tas pačias figūras.
Kurie net myli be jausmų,
Po lova slėpdami auksines kaukes.
Koks skirtumas kur tu eini?
Koks skirtumas ką tu galvosi, kai suklupsi?
Jei tikslo neturi...
...tu savo žmoniškojo "Aš" nevertas.

Nežinau kodėl, bet žmogus be savo
nuomonės, be siekiu, be savigarbos...
niekas

Ponoroshku

Ti ne spish
Zerdze malchiat ne mozhet
Zanava
Strochki liubvi
Neslozhet
Nu zachem
Medlenij dozhd mne v sliozi
Ja znala....

Vsio o liubvi, i mne tak abidna
Prosta v glazach tvajich slioz ne vidna
Nashi puti ishiu na lodoshki,
ETA LIUBOV BILA PONOROSHKU

Ar myleti yra blogai?

Labas rytas...

Nebegaliu taip skubėti.
Gyvenimas toks prisotintas įvykių.
Tai labai puiku, apie tai visada svajojau.
Tegul niekas nesikeičia.
Tik dovanok man vieną dieną lovoje, su knyga rankoje. Pasiilgau to.

Negaliu žiūrėti, kaip žeminami žmonės.
Kai jie neturi savigarbos...
Šlikštus pasaulis, viskas taip menka

Aš nenoriu pasroviui

Ajajaj nervina kaip...

Gal jie turi psichologinių problemų?
Gal nori į save atkreipti dėmėsį?
Kokie mes protingi...

Fuck, mes paprasčiausiai norim gyventi!!!

Tada girdėjau tik tylą.
Iš upės vandėnį gėriau
Su purvu mano kūnu tekėjo
Nebilumo vienatvės idėja.
Ji gražino rudeniui vėją
Porceleno vazos sudužo,
Iškrito plasmasinės gėlės
Tu bekvapius žiedus mylėjai,
Net labiau už mane,
Nes laistyti jų nereikėjo.
Nagrinėju bespalves lūbas
Kabinu mintis ant kabliukų
Jos rūbinėj kabo, dabar...
Nebekviesiu tavęs į svečius.
Aš – negirdėtų garsų atspindys,
Dar neištarto žodžio aidas.
Bet aš mirštu – be tyro vandens.
Tikriausiai užmiršo palaistyt....

Keista diena...

Viskas mano gyvenime labai puiku, kol
neatsirandi tu.
Kai esi šalia, negaliu atsipalaiduoti, nes
vis dar...

...atsiprašau, jei dėl savo jausmų griaunu kitų žmonių gyvenimus

Būna...