Kokie sunkūs vokai....
Į lovą rudeniniais lapais krist.
Kokie sunkūs laikai.
Taip lemta - savo poreikiais paspringt.
Koks purvinas ruduo.
Tu savo norų vergas.
Koks žemas tavo, kaip žmogaus vaidmuo.
Tu veidrodyje atvaizdo nevertas,
Kuris kiekvieną rytą šypsosi kvailai,
Tokiems patiems kaip tu beverčiams,
Kurie net savo kelyje
Atsitiktiniais pakeleiviais velkas.
Ir be naštos, jėgų, be klausimų
Atlieka tas pačias figūras.
Kurie net myli be jausmų,
Po lova slėpdami auksines kaukes.
Koks skirtumas kur tu eini?
Koks skirtumas ką tu galvosi, kai suklupsi?
Jei tikslo neturi...
...tu savo žmoniškojo "Aš" nevertas.

Nežinau kodėl, bet žmogus be savo
nuomonės, be siekiu, be savigarbos...
niekas