Tada girdėjau tik tylą.
Iš upės vandėnį gėriau
Su purvu mano kūnu tekėjo
Nebilumo vienatvės idėja.
Ji gražino rudeniui vėją
Porceleno vazos sudužo,
Iškrito plasmasinės gėlės
Tu bekvapius žiedus mylėjai,
Net labiau už mane,
Nes laistyti jų nereikėjo.
Nagrinėju bespalves lūbas
Kabinu mintis ant kabliukų
Jos rūbinėj kabo, dabar...
Nebekviesiu tavęs į svečius.
Aš – negirdėtų garsų atspindys,
Dar neištarto žodžio aidas.
Bet aš mirštu – be tyro vandens.
Tikriausiai užmiršo palaistyt....