Jis atkeliavo iš šaurės. Nemėgo daug kalbėti ir rūkydavo vieną cigaretę po kitos. Atrodo, jog tada kaip tik turėjo įvykti pavasaris. Bet gamta, apsvaigusi nuo alyvų kvapo, neskubėjo užkrėsti mus meile. Todėl tik sedėdavom apsikabinę tylą ir mąstydavom. Aš, norėjau, jog ši minutė virstu gyvenimu. Jis norėjo priliesti mano nosies galiuką ir užmigti brėkštant. 

Jo akies kraštelyje gyveno Mėnulio vaikas. Smaragdų dykumos, ašarų vandenynai ir blakstienų šešėlis saugojo jo ramų miegą, leisdamos gyvenimui išsipildyti. Ir kodėl niekas nepastebėdavo to liūdno berniuko, kurio vaikystė niekada nekvepėjo braškiniais ledinukais ir kaime padžiautais skalbiniais? Aš mėgau stebėti, kaip jo šviesiai pilki plaukai, atspindėję saulės šviesą pavirsdavo auksu.

Jis atkeliavo iš šiaurės. Nemėgo daug kalbėti. Bet jo akių bedugnėje gyvenantis Mėnulio vaikas čiauškėjo nesustodamas. Kiek daug dalykų išmokau. Jis sakė, kad visi žmonės ieško laimės, todėl visai netyčia, meluoja sau ir kitiems. Neverta tikėti jų žodžiais. Jis sakė, kad ne visi paukščiai sugrįžta pavasarį. Neverta laukti, akis danguje paskandinus. Ir dar jis sakė, jog gyvenimas yra nenuoseklus. Neverta švaistyti laiko, bandant ką nors suprasti.

Jis atkeliavo iš šaurės, sustojo mano širdies priemenėje tik minutei, o po to išėjo net neatsisveikinęs. Man nepatiko atgrasus jo drėgnos odos marmuro šaltis. Bet kartais susapnuoju jo akies kraštelyje gyvenančio Mėnulio vaiko šypseną. O pabudusi mokausi jos nepasiilgti.