Dienoraštis 
2025-05-27 16:15

Mano Pegasas arba kai išalksti poezijos

Pegase mano, kaip seniai bloknotas
Neskaitė mums sudrėkusių eilių
Ir nematyt naktinės  žvakės šokio
Tamsiojoj panoramoj atšvaistų.

Ateina mintys - tiesios, nušlifuotos,
Suderintos bemiegės patirties.
Jos tokios tikros, dailiai sušukuotos :
Prisės ant sofos - mūsų nepalies.

Aš pasilenkus tau sparnus išplausiu
Iš ašarotų praeities akių,
Kur  liko dar lašelis streso, skausmo
Bei atmintis beprotiškų šėlsmų.

Kai nežinojau, ką turėsiu kviestis,
O ką prakeikti, ką apglėbt rauda,
Kai dar norėjos keistis, bėgti, kautis,
Pašaukt ar išvaryt, bučiuot tave.

Pegase mano, noris dar kartelį
Pakilt į dangų ir nebot nukrist,
Ir darsyk į blaknotišką lapelį
Strofas betiksles padrikai rašyt.

Pegase mano, kaip seniai bloknotas
Neskaitė mums sudrėkusių eilių
Ir nematyt naktinės  žvakės šokio
Tamsiojoj panoramoj atšvaistų.

Ateina mintys - tiesios, nušlifuotos,
Suderintos bemiegės patirties.
Jos tokios tikros, dailiai sušukuotos :
Prisės ant sofos - mūsų nepalies.

Aš pasilenkus tau sparnus išplausiu
Iš ašarotų praeities akių,
Kur  liko dar lašelis streso, skausmo
Bei atmintis beprotiškų šėlsmų.

Kai nežinojau, ką turėsiu kviestis,
O ką prakeikti, ką apglėbt rauda,
Kai dar norėjos keistis, bėgti, kautis,
Pašaukt ar išvaryt, bučiuot tave.

Pegase mano, noris dar kartelį
Pakilt į dangų ir nebot nukrist,
ir darsyk į blaknotišką lapelį
Betiksles strofas padrikai rašyt.

Mes kartais kalbamės su  atmintim:
Ji - gėris. Nuglosto garbanas, ištiesina pečius,
O būna - dangstosi nakties šešėliais,
Atvėrus skaudų langą praeities.
Aš ją vejuosi, kai įkyriai grįžta
Ir ieškau, kai sutirpsta tamsumoj,
Kviečiu žiūrėti jaukų retro kiną,
Bei tyliai klausiu, ar ji bus rytoj?
Turiu paruošus jai miegoti skrynią,
o nakčiai kurčią spyną kabinu.
Tik raktas - apgavikas - atrakina,
Jei blaškos ilgesys agonijoj sapnų.
Dienom su atmintim geriu arbatą,
Kai nieks nebeateina į svečius:
Aš nemanau, kad ji mane supranta,
Kada rimuoja geliančius garsus,

rašau sapne, kada viduj Sachara,
kada drėgnais lašeliais laša žodžiai,
išnirę iš gilios nakties oazės,
iš tylumoj sustingusios paguodos.
turbūt tada išsiveržia fontanais
pasenusios, raukšlėtosios eilutės-
be įmantrių poeto frazių meno:
tiesiais keliais klajojančios po būtį.
dedu taškus ir daugiaprasmius ženklus,
kiekvienoje eilutėj šaudo laikas
ir tąsyk prieš akis kraujuoja karas,
net žodis tą minutę žodį vaikos.
pasiveja, pravirksta, sako maldą,
nes tam sapne tikėjimas sugrįžta
ir vis kartojas reginiais kas kartą -
o be sapnų žmogus tiesiog numiršta.

Man rodos, kad pasaulis išprotėjo-
Intrigos, paskalos, karai, žudynės,
Vien šnekos apie pinigus ir gėjus,
Apie begalvių rengiamas eitynes.
Ir kaip žiauriau atkeršyti bepročiams,
Pabarsčius degančių nuodų miltelius.
Man rodos, kad ramiau pabūt kuprotiems,
Nei pelenais lengvais skrajot virš žemės...

negaliu susivokt, kas įvyko - tegu dengia melais nežinia:
aš turiu nužudyti žudiką, kol jisai nenužudė mane.
kol kaimyno brolis dar liko , kol dar supas ritmingai lopšys,
aš turiu susirasti žudiką, kol nors vienas yra šovinys.
aš turiu atsiklaupt mėnesienoj ir ištarti : atleiski, brolau,
kad tavęs jau šioj žemėj nėra, kad žudiko anksčiau neradau...

Be paliovos

Iš kompiuterio kadrai - šukuosenos, šypsenos, žvilgsniai.
Tarsi kalba ir kalba: emigruoja be garso į kūną.
Aš matau siaubo filmą pro ašarom sklidiną stiklą,
Ten  nuo šūvių sustingusios akys  - žmogaus ir gyvūno.
Sustabdyta erdvė. Negi dievas tąryt nusisuko?
Negi žemėje šviesą užklojo šėtoniškas rūkas?
Nors užgęsta ekranas - galvoj nebelieka mygtuko
Sustabdyti tuos kadrus : Jų veidus, Jų skruostus, Jų lūpas...

Iš kompiuterio kadrai - šukuosenos, šypsenos, žvilgsniai.
Tarsi kalba ir kalba: emigruoja be garso į kūną.
Aš matau siaubo filmą pro ašarom sklidiną stiklą,
Ten sustingo visam akys gyvos - žmogaus ir gyvūno.
Sustabdyta erdvė. Negi dievas tąryt nusisuko?
Negi žemėje šviesą užklojo šėtoniškas rūkas?
Nors užgęsta ekranas - galvoj nebelieka mygtuko
Sustabdyti tuos kadrus : Jų veidus, Jų skruostus, Jų lūpas...

Jie nesugrįš, nejuokins, nedainuos,
Nešoks nakties ugningam festivalyje-
Tik riksmas dangų šiurpuliais išskros
Ir atleidimo jų prašys Izraelis.
Kodėl vaikai šėtono nekalti?
O tie- kiti- auginami gyvenimui
Švenčiausią rytą buvo užmušti:
Supjaustyti, išžaginti, sudeginti.
Kodėl ir vėl uždangstome burnas,
Bijodami nuodus gyvačių virškinti.
Bet jie ateis ir naktimis paklaus:
Ar sugebėjome už jų kančias atkeršyti?

Pasimelsiu už tai, ką paliko atėjęs
Laiko Grafikas mielo paveikslo brūkšneliuos:
Ko nenuprausė lietūs, nenupūtė vėjai,
Kas blausiais vakarais kartais šnabžda ir gelia,
Ką gali fokusuoti pro ašarų krislus
Vinguriuojant spalvotą pieštuko grafitą:
Kai aukštai palipai, kai bijojai suklysti,
Kai norėjai tai vieno, tai antro, tai kito.
Pasimelsiu už tai, kad atleistų man dvasios,
Ir visi, kuriuos teko regėti bei liesti,
Kad tuščius kampelius įgalėčiau priglausti-
Pailsėjusi kiek - vėl tapyti ir piešti.