viskas buvo - kam vėl seną skrynią klaidų atsivožėm -
draudė žodį. skandino viltis,
griovė simbolius, perdažė kryžius,
kam ir vėl sunaikinom jautrius
pranašautojus, kviečiančius šventę
kam ir vėl nuslopinom garsus,
kad tyla netikra susikauptų.
žodis pats turi rasti raides
ir su jom šokio naktį surengti.
o kitaip - jo visi pasiges
ir nebus net prasmės išgyventi.
jau sustokim - draudimų lietum
savo norus isteriškai prausti.
viskas buvo ir visko dar bus:
meilė žodžiuos, tikėjimo šventės.

aš daugiau nejaukinsiu tylių vakarų
ir rytinės arbatos glamonių -
aitrų ilgesį Tau atsargiai, pamažu
įsidėsiu į laiko kelionę
ir kalbėsiu ne žodžiais, o žvilgsnio gaisais
atsiklaupus prieš Sielos Madoną -
išskraidinsiu aukštyn savo mintis jausmais,
bei ramybe padvelks naktigonės,
aš tiesiog negrąžinsiu  saldžios praeities,
užrakinus sapnų labirintą:
tegu tas, visai kitas, kuris dar ateis,
atgaivins viltim kvepiantį rytą.

Buvau Žalioježolėje. Gavau durną komentarą iš dar senesnės bobikės apie lyriką ir eilėraščių rašymo gaires maždaug iš anų laikų..... Nebuvau ten nuo aštuonioliktų. Tai dabar gal atvyksiu po kokių n metų. Jeigu būsiu. Jei žolė nenuvys,,,

nebetikiu į nuogą vienišumą,
į meilę be naudingų apnašų,
į nuoširdų, betikslį pranašumą
ir net eilėm, kurias pati kuriu.
mane pašovė dirbtinumo ūkas -
kasdieną dulkėm tepantis akis.
netgi tada, kai draugas atsisuko,
nebežinau, ar tiesą pasakys:
ekrane antraštės lyg smūgiai šoko ringe,
reklamos foto šopo padaže.
o smegenys iš nuovargio sustingę
vienatvės trokšta nuotykių kine.
bet nėr tikrumo netgi realybėj,
kuri transliuojama kas sykį iškreipta.
nebetikiu į vienminčių vienybę
ir manyje po rūbais vis kita.

parašiau eilėraštį mažytį -
tokį lipnų, telpantį delne,
niekam jo negalima matyti,
nes jisai tiktai apie mane,
nes rašiau ne kasdieniniais žodžiais,
o vidinio virpesio garsais,
ir tik man sapnuose pasirodo,
bei pažadina prašvitusiais rytais.
prakaituotu rašalu rašytas,
įsigėręs odoje delne -
toks tikriausias, suprastas, mažytis,
toks reikšmingas man - apie mane.

Nagi taip mylėjai, taip... o dabar, kai klausia, ar tu mylėjai - gūžteli pečiais....

kai raminat mane - aš imu dar daugiau ašaroti,
įsitraukiu pečius ir tampu tik šešėliu menku,
nebenoriu šiandien nei aukot, nei be galo aukotis,
net dalintis raudom ar atodūsiu kiek per viešu.
aš vienatvės prašau: apkabint ir manęs nepaleisti,
duoti prieglobstį saugų - iliuziją durų spynų -
tyloje su manim vabalėlis galės pasimelsti
bei bebalsė žolė palinguoti laibu stiebeliu.
ten rimuosiu eiles ne ant lapo ar balsvo ekrano -
o tiesiog paskraidinsiu nematomoje erdvėje.
neraminkit mane. tegu ašaros byra - jos mano,
kai pažadina sielą vėsia praradimo gėla.

tiek daug kalčių...nuo pat savęs gimimo
ir tuo, ką einant rinktis privalai -
ranka pamoja Kelio piligrimai
ir šaipos, jei ne ten tu pasukai.
kai pakelės suoliukai apramina
bei saulė glosto nuleistus pečius:
tiki, kad meldžias už tave kaimynai
bei artimieji kviečia į svečius,
tereikia grįžt daug sykių į gimimą,
kad susirinktum būsimas kaltes,
gal tapt kitiems keleiviams piligrimu -
bet nesivilt, kad jie tave supras.

Ir kuo tolyn vibruoja chorizontuos metai,
tuo vis sunkiau nebegyventi praeitim
ir negirdėti, kai tiesmukiškai pasako:
esi kitokia bei laikai kiti.
nebėr ribų, kurios anksčiau brandino
ir knygų puslapiai bejėgiškai gelsvi...
o vietoj kvepiančio Kalėdom vyno
užgerti vaistus vandeniu turi.
dienoraščių nerašo mokinukės-
gal ir gerai, nes video yra.
vėl per šventes negauni atviruko -
jis veidknygės standartas ekrane.
kaltai žinai, kad visiškai nemoki
gyventi be relikto praeities
ir žeidžia  nerimas, nes kiek keistokai
tyloj priverstinoj jauties.

aš jų tiek daug pernakt rašiau,
alsuodama giliausiais ritmais -
bet kaip ištarti žodžiais Tau,
kad jų prasmė skaidri išliktų,
kadgi glitumas per saldus
našta prie gomurio neliptų
ir juos išgirstumei ramus,
kai ant kapų baltai apsnigtų,
kad akyse klajotų vis
tie  atšvaistai šiltumo blyksniais
ir ta nematoma viltis :
nors retkarčiais nuo jų apgirsti....