praradimas

kai raminat mane - aš imu dar daugiau ašaroti,
įsitraukiu pečius ir tampu tik šešėliu menku,
nebenoriu šiandien nei aukot, nei be galo aukotis,
net dalintis raudom ar atodūsiu kiek per viešu.
aš vienatvės prašau: apkabint ir manęs nepaleisti,
duoti prieglobstį saugų - iliuziją durų spynų -
tyloje su manim vabalėlis galės pasimelsti
bei bebalsė žolė palinguoti laibu stiebeliu.
ten rimuosiu eiles ne ant lapo ar balsvo ekrano -
o tiesiog paskraidinsiu nematomoje erdvėje.
neraminkit mane. tegu ašaros byra - jos mano,
kai pažadina sielą vėsia praradimo gėla.