išeina gigantai, sustoję į tiesę,
lėtai ir gracingai bejėgia tvarka.
atrodo, kad jie, išstovėję pavėsy,
pakilo į saulę - ištirpo staiga.
kažkas tarsi bando iškirsti alėją,
kur augo ir brendo šventi ąžuolai :
mes tikim, kad sėklos, kurias jie pasėjo,
išaugs ir žaliuos mūsų žemėj ilgai.
išlydim palaistę sudygusį lauką
rasotų akių gyvybingu lietum.
išnyko nuo melo ir skausmo pavargę,
bet liko iš jų išbujoję daigai.

išeinu, kad grįžčiau, o grįžtu, kad išeičiau

Jau nurausvėjo atšvaitai ant stiklo lango
Ak... vakarėja krištolinėj menėj
Tik sopulingai prievartėje skamba
Kai smuiko lūpas virkdo vargšas senis

Jo švarkas surūdijęs nuo vienatvės
Tiktai pavargusi ranka šokdina stygą-
Svaigus akcentas priešnaktinės gatvės
Garsais adventiniais ausis apsnigo

Bethovenas, Šopenas, jaunas Bramsas
Jam sapnuose negrojo lyriškų sonatų
Tiesiog jis buvo Viešpaties sutvertas
Kad šitoj gatvėj graudžiai vakarotų

Išeinu vėl. Na nepernešu tų nematomų personažų menkų vertinimų. Velnio tada vertini, iššokęs iš krūmo ir pabėgęs. Atseit, prikiaulinau xexexe. Na ir kam? Arba  kokio gogo. Visiškai aišku, kad mūsų suvokimas apie poeziją atvirkščiai proporcingas. Man jo rašalionės išvis nėra poezija. Aš net neskaitydama, iš anksto, galiu teparašyti vieną. Tai kam jam išvis skaityti mano, o  man jo opusus? Nekalbant apie kūrinių vertinimą apskritai. kai visiškai beverčiam darbui rašomi gogo penketai, o normaliai skambančiam vienetai. Et , skalsu kalbos. Tepasikaria.

Išeinu vėl. Na nepernešu tų nematomų personažų menkų vertinimų. Velnio tada vertini, iššokęs iš krūmo ir pabėgęs. Atseit , prikiaulinau xexexe. Na ir kam? Arba  kokio gogo. Visiškai aišku, kad mūsų suvokimas apie poeziją atvirkščiai proporcingas. Man jo rašalionės išvis nėra poezija. Aš net neskaitydama, iš anksto, galiu teparašyti vieną. Tai kam jam išvis skaityti mano, o jam mano opusus?

Ei, klausyk, garbanotas ožy,
Apsistatęs alaus atributais.
Jau namo išsilakstė taksi
Ir girti išlingavo re -krūtai.
Aš tavęs nemačiau dvi dienas,
Be barzdos tu atrodai lyg plikas.
Dvi kekšelės ieškojo tavęs,
O tiksliau tavo vargo skatikų.
Tu šiandien, kaip oželis myki:
Nubučiuotas, iš meilės iškvėšęs -
Putom šiąnakt bokaluos pikti
Užliūliuos amžini meilės priešai.
Jie tave suvilios, apraizgys
Ir išspjaus į prakiurusį rytą.
Kad prakeiktum  rudenes naktis -
Susisukęs, be meilės, sulytas.

Tikram poetui liaupsių nebereikia.
Garsių plojimų. Niekad. Visiškai.
Jis pats nuščiuva - žodžiai prasiskleidžia,
Lyg šaltą rytą languose šerkšnai.
O tamsoje dalgiu mėnulis virsta
Išbarstęs balose kristalą atšvaitų -
Toks tolimai orus padangėj mirksi,
Skaičiuodamas vienišius prie balų:
Romantikus poetus, kurie renka
Išbirusius karolius iš dausų.
Tikram poetui publika bevertė,
Nes jis įkalintas nevaldomų eilių.

eikvoju taškus - atsidarau vertinimus, o ten tupi nematomi. fu

mylėjau vieną  -
dabar myliu kitą,
o tą, kur mylėjau,-
pritrenkiau su plyta.

.................................