Aš einu ir atsiremiu vis į tuštėjančią erdvę -
Ten pranykę veidai, kurių taip pasirodyt meldžiu.
Rodos groja melodiją ryto atbundantys nervai
Ir pasąmonė kužda: slogu kambariuose be jų.

Prie tavęs, mama, glausčiau pražilusią rūpesčiais dieną.
Surimuočiau šunelio pavargusio meilės garsus:
Neišeina sugriaut nebematomą ilgesio sieną
Ir atverti staiga amžinybės užsklęstus vartus.

Neišeina sulopyt angų supelėjusias  briaunas,
Tik paliesti rūkais atminimo namus.
Kol išnyksta ir jie - lieka nerimu laikas sužvarbęs
Bei už lango maldom ašaringas lietus.

:
-

Ak, Dieve, aš nesimeldžiu seniai,
kai nėr jėgų nuo priešų apsiginti
ir jau  nakties migloj nematomai
regiu gražiai išpuoštą savo mirtį..
Aš tik prašau - duok meilės ir kaitros
įkaitinti pavargusiąją širdį:
ir aš ištirpsiu mylimo delnuos
bei dėkingumu artimus suvirpinsiu.
Kai drebulio žingsneliai priartes,
paskleisdami šalia lemties kvėpavimą,
aš neprašysiu : Dieve, man padėk -
tiesiog visiems linkėsiu išgyvenimo.

Nebereikia sveikatos linkėti -
Jos per daug pakelėm išbarsčiau,
Jei sugrįžčiau, surinkti galėčiau,
Bet galvoj kirba klausimas: kam?
Ar naktim begalėčiau miegoti,
Nesuvokus kaimyno kančių,
Nesutvarkius kapų samanotų,
Neišmokus skausmingų maldų?
Neužlipus į kerintį aukštį,
Nepaklydus tankmėj nejučia?
Ar suvalgyčiau duoną gardžiausiai,
Kai už lango katė alkana?
Neieškosiu sveikatos - kiek skirta,
Tiek turiu ir nešu savyje:
Iuk svarbiau, apkabinusi mirtį,
Justi, kad aš buvau mylima.

Nebereikia sveikatos linkėti -
Jos per daug pakelėm išbarsčiau,
Jei sugrįžčiau, surinkti galėčiau,
Bet galvoj kirba klausimas: kam?
Ar naktim begalėčiau miegoti,
Nesuvokus kaimyno kančių,
Nesutvarkius kapų samanotų,
Neišmokus skausmingų maldų?
Neužlipus į kerintį aukštį,
Nepaklydus tankmėj nejučia?
Ar suvalgyčiau duoną gardžiausiai,
Kai už lango katė alkana?
Neieškosiu sveikatos - kiek skirta,
Tiek turiu ir neįu savyje:
juk svarbiau, apkabinusi mirtį,
Justi, kad aš buvau mylima.

Aš nežinau, ar reikia man eilių,
Kai skauda viskas - iki nekalbėjimo.
Ir aš keliauju, kai naktim guliu
Bei šlovinu drąsiausius nusidėjėlius.
Kai neklausydama maldos - girdžiu,
Lyg vėjo šnabždesį bemigdant rudenį:
Galbūt aš tylą savyje kuriu
Iš paslaptingos sutemos preliudijos,
Iš realios apatijos karų,
Kada vaidenas Vėlinių melodija.
Nereikia man visai jokių eilių -
Kapuos romantika akim apnuodytom.

Baisiom ligom užsikrėtė pasaulis,
Kai skrodė tylą žudomų riksmai.
Pasmaugę tiesą nupirktom apgaulėm
Ištrynė atmintį zombuoti padarai.
ir tryško kraujas tų, kas pasitaikė
Nežmoniškom  būtybėm pakely.
Neužsidenkite akių - nupjautos galvos
Šaldikliuose kaimyniškai '' taikių '',
Sudeginti vaikai, nukirstos rankos,
išprievartautos žmonos ekrane vaizdų:
Nebuvo? Netiesa? Šėtonas prisidengęs
Pasaulio užgrobimo svajone.

Negali būt tikėjimas į mirtį .
Ar kito žudymas - šventumo apraiška.
Ir gailesčio nereikia man priminti -
Juos benaikinant nenusvirs ranka.

Aš niekam nesakiau, kada aš noriu gimti
Ir kokį karą reiks man nugalėt,
O gal ir pralaimėti, apkabinus mirtį,
Ir kas turėtų dėl manęs liūdėt.
Aš nežinojau, kokios būna jūros ,
Kam viesulas medžius miške išrauna -
Todėl nepriekaištaukite, kad turit
Dėl mano veido sustabdyt kariauną:
Nes jis  neatitiko vado rėmų,
Nes aš ne toj epochoje buvau,
Susirinkau ne savo kraitį genų
Bei kad alsuoju visiškai ne sau.....
Man nebeleido rinktis net iš vieno -
Uždėjo maišą sunkų ant pečių.
O maišas plyšo vis labiau ir seno,
kol pavirtau tik atvaizdu laikų.

Šabat Šalom, kas bunda rytą
Ir liečia gaivą žvilgsnyje rasos:
Tokiems, kas gali apkabinti kitą -
Be sąlygų, be baimės, be kalbos.
Visiems, kas nori, kad tiesą bujotų
Mele paskendusioje blogio grėsmėje.
Šabat Šalom per karą sužalotiems
Bei tiems, kurie šiandieną danguje....

Viskas gerai.

Kodėl žudikas grįžta ten, kur žudė,
Kodėl pravirkstame prie netikrų kapų,
O kartais lūpose prakeiksmo žodis
Ištapo šypseną po nemigos naktų.
Surandam ašmenis užgošti skausmui,
Praplėšus žaizdą iki pamatų,
Nes nebėra to magiškojo vaisto,
Kai norisi jutimų kitokių -
Apčiuopiamų, tikrų ir nematytų,
Kažkur viduj giliausiam paslėptų,
Pabėgti nuo standartizuoto mito,
Nuo logikos diktuotų sakinių.
Nuo to, ką privalai, bet nesinori,
Nuo išgalvotos sąžinės tabu:
Kai kažin kas tavy labai nedoras
Pakviečia vaikščiot klystkeliais briaunų.