Išeinu vėl. Na nepernešu tų nematomų personažų menkų vertinimų. Velnio tada vertini, iššokęs iš krūmo ir pabėgęs. Atseit , prikiaulinau xexexe. Na ir kam? Arba  kokio gogo. Visiškai aišku, kad mūsų suvokimas apie poeziją atvirkščiai proporcingas. Man jo rašalionės išvis nėra poezija. Aš net neskaitydama, iš anksto, galiu teparašyti vieną. Tai kam jam išvis skaityti mano, o jam mano opusus?

Ei, klausyk, garbanotas ožy,
Apsistatęs alaus atributais.
Jau namo išsilakstė taksi
Ir girti išlingavo re -krūtai.
Aš tavęs nemačiau dvi dienas,
Be barzdos tu atrodai lyg plikas.
Dvi kekšelės ieškojo tavęs,
O tiksliau tavo vargo skatikų.
Tu šiandien, kaip oželis myki:
Nubučiuotas, iš meilės iškvėšęs -
Putom šiąnakt bokaluos pikti
Užliūliuos amžini meilės priešai.
Jie tave suvilios, apraizgys
Ir išspjaus į prakiurusį rytą.
Kad prakeiktum  rudenes naktis -
Susisukęs, be meilės, sulytas.

Tikram poetui liaupsių nebereikia.
Garsių plojimų. Niekad. Visiškai.
Jis pats nuščiuva - žodžiai prasiskleidžia,
Lyg šaltą rytą languose šerkšnai.
O tamsoje dalgiu mėnulis virsta
Išbarstęs balose kristalą atšvaitų -
Toks tolimai orus padangėj mirksi,
Skaičiuodamas vienišius prie balų:
Romantikus poetus, kurie renka
Išbirusius karolius iš dausų.
Tikram poetui publika bevertė,
Nes jis įkalintas nevaldomų eilių.

eikvoju taškus - atsidarau vertinimus, o ten tupi nematomi. fu

mylėjau vieną  -
dabar myliu kitą,
o tą, kur mylėjau,-
pritrenkiau su plyta.

.................................

„Никогда, никогда ни о чем не жалейте —
Ни потерянных дней, ни сгоревшей любви.
Пусть другой гениально играет на флейте,
Но еще гениальнее слушали вы.“

_{Стихотворение Андрея Дементьева}

Devyni mėnesiai be lietaus. Amžinas pavėsio ieškojimas, o radus jį staiga atsiduri tarp vynuogių ar kabančių mango....Siurrealizmas.

Devyni mėnesiai be lietaus. Amžinas pavėsio ieškojimas, o radus jį staiga atsidūri tarp vynuogių ar kabančių mango....Siurealizmas.

Kartais ateinu į rašyką ir vis atsitokiu : KO?