Ak, Dieve, aš nesimeldžiu seniai,
kai nėr jėgų nuo priešų apsiginti
ir jau nakties migloj nematomai
regiu gražiai išpuoštą savo mirtį..
Aš tik prašau - duok meilės ir kaitros
įkaitinti pavargusiąją širdį:
ir aš ištirpsiu mylimo delnuos
bei dėkingumu artimus suvirpinsiu.
Kai drebulio žingsneliai priartes,
paskleisdami šalia lemties kvėpavimą,
aš neprašysiu : Dieve, man padėk -
tiesiog visiems linkėsiu išgyvenimo.


Tikroji Emvilkė


