matau save skaitančią. žandai rausta, lyginasi su suknia. širdis kaista, tvinkčioja greičiau, greičiau, kyla balsas, leidžiasi, kyla, pauzė... paskutiniai akordai - - - pabyra per skruostus taip sūriai sūriai.
apsinuoginau...

vasara ir tiek.

nepavargstu vargti vargelį...

aš jūsų šypsenų jaukiam rate numalšinau kruopelę ilgesio, apgydžiau sielą ir prisigėriau šilumos. su židinio traškėjimu sumišę eilės bei gitaros, pianino nuostabūs inkliūzai brangiausiu gintaru į širdį sutekėjo, ir šviečia iš giliai taip vaiskiai per lūpas ir akis.

grįžau. pasiigau.

išvažiuoju. susitiksim negreit.
gal per tą laiką ir mūza pabus?

murzina mano mūza tyliai snaudžia ant delno paspaudusi uodegytę ir murkia. kas, kuris ją pažadins varpeliais mano širdy? vis žvalgausi į tolį, o ten nei vieno kas išdrįstų...

jeigu rytas lietingas pagaliau galime nukreipti akis nuo žydriausio dangaus ir žalsvejančių pievų į savąją širdį. ką ji taip tyliai tuksi... ar kas supranta morzės abėcėlę? atrodo gaunas panašiai lyg myliu... lyg iliguosi...

už viską jums ačiū mano mielieji sielos draugai. gal greit susitiksim. gatvėje prasilenksim (viens kito nepažinę). bet šilta bus širdy nuo nuojautos, kad galėjau sutikti jus...

tuštybės turgus. parduotu savo tuštybę. maišelis 2 lt. o savaites galėčiau buti milijonierė.