O šviesa, būk! – Tau formos renkas,
Ugnis tau savo mirtį šoks.
Ir vyras moterį už rankos
Laikys. Ir vaikas verks kažkoks.

kartais pajutusi tavo skonį burnoje
užsikariu ant dvylikaukščio
bandau nulipti pati nepastebiu kaip
atsiduriu nuskustoj žolėj ant kurios  - boružė 
išgirstu kaip ant jos sparnų atsiranda
dar vienas juodas taškas

netikėtai susiliejant su gamta tik ant jos i
šsilieji ar aplieji pamazgom nuo
pusjuodžių kojinių knisuosi ne
savo gyvenime ieškau marškinių su
skylėm pažastyse

nereikia gerti arbatos su romu kad
suprastum kas su kuo miega
kas nemiega pasislepia už šieno kūgių palieka
pėdsakus smėly be tik todėl kad
patys jais grįžta

tau reikėtų turėti žalias akis kad medžiai
jaustų tave kad išmoktum apvynioti
žolės stiebą apie pirštą aš nepasitikiu tavimi
išvažiuoji kažkur nieko neparveži aš skalbiu
upėje pasroviui su ūkiniu muilu

oro balionai dažnai susidraugauja su boružėmis
kartais apsikeičia suvenyrais nuėjusi 20 km
pėstute masažuoju tavo kojas atkišu
delną su nudraskytais nuo džinsų blizgučiais –
čia tau lauktuvių

„Kitaip meilės nesuprantu. Žmogus žmogui privalo atiduoti viską: slapčiausias baimes, dar vardais nepavadintas svajones, neišverktas ašaras, neįvykdytus troškimus, užslėptą savo menkystę“

tėvas grįžęs iš Šveicarijos, pasipiktino dėl šalies tvarkingumo, nes gatvėse net nusispjaut negalima. bet jis nusispjovė

"aliuzija i Stalino saulę visada užkabina
pradedančiuosius pionierius raudonom kojom
nušliaužiotos grindys kas jas bevalys juk
sniegas po jomis juoduoja

piktai bet lengvai kylanti ranka į koncentracijos stovyklą - toks disidentiškas krachas taviškė
nugara deja nesugeba atlaikyt net pasyvaus
padų laižymo - ne pekloj plytą čiulpi

papilkėjusios masės gegužio pirmosiomis
laimę medituoja bet iš tiesų maru galuojasi
iš gulinčių sušaudytų prisiminimų lieka tik skylės
beveik idealūs adijalai kasnakt pabrangsta

mąstau vadinasi išlieku kartoji tai rytą vakarą
savo dievui - stalinui kartais tyliai bet kas keista
šnibždi kokiam nors biurokratui į ausį nuolankiai
karves kiaules arklius ir sielą pardavęs
ax kokio Amerikon kad nukeliavus"

infantilus

***

manai, jog atsiprašei, ir viskas....dieve, kaip kai kuriems gyvenime lengva...džiaugiuos, jog tu iš tų žmonių,,,

būtų labai neblogai, jei tie, kurie žada kone viso gyvenimo meilę, bent jau pabandytų ją saugoti... jei skaitai, TU, tikiuosi, jog supranti, kad tavim nebetikiu...gali pasiimti savo laukinę jūrą...mano maištas jau baigės...

aš ne ateistas. aš tik sunkiai patikiu...

kažkiek kažko mylint sunku nustatyti...kai matai, pavydi.kai nematai, miršti...nemirštu... labanankt