Liga be vardo
Laikmačio to atgalios
Kur sukasi virtuvėj
Tavoj Akiduobėj nusėdo
Akies kairiosios šešėliniam kamputy
Tu mojavai jai kantriai
Kvietei kitapus pusės atsidurti
ar ji ten kvietė /nebežinau/
Vienatvėn žvigtelt pagalios

Bet paskutinio žiedo raudonumas
Per keletą dienų išdilo
Ir stojo lyg akmuo gerklėj
Ar lašas vandenyne

gal baigiam jau...

kur ritasi šitie lochų namai?

mnemotrauma

amžina blogoji karma

užklijuoji ant sienos - tu blogas,
nulupi nuo sienos - tu blogas;
lengva tik tvarkdariams.

om

Nesinys      – mano A.

Atrasdamas, bet vengdamas, klaidinantis ir neapklaustas
kaip dalis, variantas kažko, ko nebesitikima buvus
šia nebesisukančia asfalto žeme kaip tarpkontinentinis plaustas
kaip tylos bomba, kaip neatsiliepiantis per dūmus

kaip jokia gyvybės forma, ne mechanika netgi ne mineralas
joks jausmas, jokia būsena, ne-forma ir net nebe-tuštuma
be jokio įvertinimo, neįskaitytinas – minus vienas balas
tyčia nuklystantis į vieną pusę: šešėlis sniege – žiema

be pridėtinės vertės – bet ne mirtis – nekenkiantis net sau
prisimerkęs, besijuokiantis iš savęs gruody ir jodo stygiaus
galėtų išgelbėti 10 ha pasaulio, bet atsikalbinėjantis: „ką aš žinau“
įsimylėtas pūgos išmestas pusnin arba ant ledo; priklydęs

akredituotas šioj žiemoj juodai baltos ugnies atstovas spaudai
neužėmęs nė vienos sėdimos vietos, nelegalių kelionių gidas
po gaisravietes, potvynius – sugautas liudija ne savo naudai
bet jį paleis sakydami: „apsipažinom, tai – ne jis, ten buvo kitas“

slapstydamasis, bet nepaieškomas, atsiliekantis ir pirmas
pilietis teritorijų, nesidriekiančių nei dangum, nei žeme
regėjo jį atsispindintį, stebėjo įtemptai, tad liko neištirtas
su žodžiais prisikėlusiais iš mirusiųjų kalbų žodynų lūpose:    „myliu tave“

Nesinys      – mano A.
Atrasdamas, bet vengdamas, klaidinantis ir neapklaustas
kaip dalis, variantas kažko, ko nebesitikima buvus
šia nebesisukančia asfalto žeme kaip tarpkontinentinis plaustas
kaip tylos bomba, kaip neatsiliepiantis per dūmus
kaip jokia gyvybės forma, ne mechanika netgi ne mineralas
joks jausmas, jokia būsena, ne-forma ir net nebe-tuštuma
be jokio įvertinimo, neįskaitytinas – minus vienas balas
tyčia nuklystantis į vieną pusę: šešėlis sniege – žiema
be pridėtinės vertės – bet ne mirtis – nekenkiantis net sau
prisimerkęs, besijuokiantis iš savęs gruody ir jodo stygiaus
galėtų išgelbėti 10 ha pasaulio, bet atsikalbinėjantis: „ką aš žinau“
įsimylėtas pūgos išmestas pusnin arba ant ledo; priklydęs
akredituotas šioj žiemoj juodai baltos ugnies atstovas spaudai
neužėmęs nė vienos sėdimos vietos, nelegalių kelionių gidas
po gaisravietes, potvynius – sugautas liudija ne savo naudai
bet jį paleis sakydami: „apsipažinom, tai – ne jis, ten buvo kitas“
slapstydamasis, bet nepaieškomas, atsiliekantis ir pirmas
pilietis teritorijų, nesidriekiančių nei dangum, nei žeme
regėjo jį atsispindintį, stebėjo įtemptai, tad liko neištirtas
su žodžiais prisikėlusiais iš mirusiųjų kalbų žodynų lūpose:    „myliu tave“

Vasaris: nieko neprisimeni – tai ir nebuvo
Nebuvo – tai, vadinas, dvigubai neprasidėjo
Jei tavo dvasios alksta, nepalik praverto nakčiai šaldytuvo

nebesikalba