d.p.

Nesinys      – mano A.

Atrasdamas, bet vengdamas, klaidinantis ir neapklaustas
kaip dalis, variantas kažko, ko nebesitikima buvus
šia nebesisukančia asfalto žeme kaip tarpkontinentinis plaustas
kaip tylos bomba, kaip neatsiliepiantis per dūmus

kaip jokia gyvybės forma, ne mechanika netgi ne mineralas
joks jausmas, jokia būsena, ne-forma ir net nebe-tuštuma
be jokio įvertinimo, neįskaitytinas – minus vienas balas
tyčia nuklystantis į vieną pusę: šešėlis sniege – žiema

be pridėtinės vertės – bet ne mirtis – nekenkiantis net sau
prisimerkęs, besijuokiantis iš savęs gruody ir jodo stygiaus
galėtų išgelbėti 10 ha pasaulio, bet atsikalbinėjantis: „ką aš žinau“
įsimylėtas pūgos išmestas pusnin arba ant ledo; priklydęs

akredituotas šioj žiemoj juodai baltos ugnies atstovas spaudai
neužėmęs nė vienos sėdimos vietos, nelegalių kelionių gidas
po gaisravietes, potvynius – sugautas liudija ne savo naudai
bet jį paleis sakydami: „apsipažinom, tai – ne jis, ten buvo kitas“

slapstydamasis, bet nepaieškomas, atsiliekantis ir pirmas
pilietis teritorijų, nesidriekiančių nei dangum, nei žeme
regėjo jį atsispindintį, stebėjo įtemptai, tad liko neištirtas
su žodžiais prisikėlusiais iš mirusiųjų kalbų žodynų lūpose:    „myliu tave“