2004 sausio 4 sekmadienis
Kambaryje: +16C. Lauke: - 9C. 19:12 Galbūt viskas ryt pasikeis. O galbūt tęsis ir toliau. Bet tai pamatysim rytoj. O dabar norėčiau gyventi šiandiena. Man regis, tik dabar pradedu suprasti, ką reiškia gyventi šia diena. Galbūt laimė yra visai šalia mūsų, o mes tik to nepastebime. Ji akina mums akis, tačiau mes nuo tos šviesos tik gręžiamės,. Nors ta šviesa galėtų suteikti daug daug džiaugsmo. Tas pastebėjimas, kas visai šalia tavęs, čia ir dabar,suvokimas to, įvertinimas, Įamžinimas. Juk daugelis sako: „Apsidairykime – kiek grožio aplink mus“. Ir visgi tai yra gryniausia tiesa. Tereikia tiesiog viską pajausti, pamatyti ir nuolat fiksuoti savyje. Taip suvoksime. Tada galima pradėti krykštauti. Ir pajusti savyje laimę. Tai taip paprasta. Bet taip ilgai reikia to ieškoti, kol nors ir netiesiogiai, bet supranti. Gal tai ir yra mano laimės, atsiradusios taip netikėtai ir pildomos smulkmenų, priežastis?  19:32 Betgi tai visai nėra smulkmenos! Galbūt kai kam taip ir atrodo, bet man, man tai begalo daug reiškia. Tai visko kupina aplinka. Gamtos, miesto, žmonių. Žmonių žodžių, šypsenų, jų elgsenos! Tai daiktai, mano mintys, muzika. Kitų žmonių mintys – knygose. Visa tai ir dar daugiau man atnešė tiek daug. Begalo reikšmingos tos smulkmenos, begalo svarbios man. Žmonių supratimas ir įvertinimas tavęs. Viso to mažai,tačiau juk ir tuo džiaugiesi! Tas fainas pasitikėjimas savimi, su daug trūkumų, bet vis tik pasitikėjimas! Sapnai yra tokia didelė dovana žmogui. Kas kad tie sapnai beveik vien košmarai. Bet juk tai džiaugsmingai nerealus pasaulis, kai atsibudęs tu gali su palengvėjimu suvokti – visa tai vyko tik tavo pasąmonėje. Galbūt sapnuose randi ir tai, ką norėtumei išvysti realybėje. Bet tai retai prilygsta realybės džiaugsmui. Džiaugsmui,, kad tu esi čia ir dabar. Nors ir negalėdamas skristi, kaip nori skristi tavo pasąmonė, gali skristi mintimis. Sapnai man tiek daug suteikia! Juose net matau pasaulį iš viršaus. Ko niekad gyvenime nesu regėjusi ir mačiusi. 19:46

2004 sausio 1 ketvirtadienis
Naujieji Metai!!! Lietuvos vėliavos diena. Tikriausiai niekada nepaliausiu svajojusi.... Tų nenusakomų svajonių gausybė! Aš džiaugiuosi. Buvau laiminga ir tebesu laiminga. Ar aš ko nors tikiuosi? Nebesuvokiu. Svajoju ir tiek. Svajonėmis neišgyvensi. Tačiau kaip gerai jos kartais dera su realybe!


2004 sausio 3 šeštadienis
Šiandien nugyvenau 6062 dienas. Noriu patikėti tuo, kuo taip sunku tikėti. Noriu mylėti, bet mano meilė nesulaukia atsako. Mano lange matosi tiek daug sniego...

Aš mačiau dangų tavo akyse…
Jaučiau vasarą tavo delnuose…
Girdėjau vėją tavo balse…
Užuodžiau lietų.
Jaučiau jo skonį…

    Jos kūną gaubė beformiai naktiniai. Norėjai ją apkabinti, bet, rodėsi, ji išsisklaidys erdvėje vos tik prisiliesi. Norėjai išsivesti ją į lauką, šį šiltą ir jaukų vakarą.

    Jauti orą, prisipildžiusį saldaus liepų žiedų kvapo. Prilieti jos riešą. Jos vėsūs ir drėgni pirštai susipina su tavaisiais. Nematai jos veido, tačiau nujauti, jog ji šypsosi.

    Šilta rasa po kojomis. Ji bėga ir traukia tave paskui. Staiga atgniaužia pirštus, paleidžia tavo ranką ir nuskrieja tekina per pievą.
   
    Matai ją ant kranto. Upės gelmė traukia ir vilioja. Tačiau tave nukrečia šiurpas pagalvojus apie ledinį vandenį. Ji lėtai brenda į vandenį. Ant nuogo kūno atsispindi mėnesiena. Paneria ir pradingsta šaltoje versmėje.

    Ji jau ant kranto. Apsirengusi atsisėda ir žvelgia  į upės tėkmę. Jos naktiniai sušlapo ir prigludo prie kūno. Banguojasi šlapi plaukai. Apsikabini ją. Ji susigūžia tavo glėbyje. Jauti jos nuo šalčio virpantį kūną, pašiurpusią odą.

    Tavo ir jos širdys sulaukia aušros…

Iš nebūties ištraukiau saulę.
Ir uždariau ją saldainių dėžutėje.

BRANGINSIU

Galbūt pavaišinsiu
netikėtą svečią.
Ar įteiksiu kaip dovaną
nepažįstamajam.
Gal susišyldysiu
sugrubusią širdį.
Ar neiškęsiu,
vieną gūdų vakarą,
slėpdamasi nuo savęs.
Ir vis vilsiuos,
jog galiojimo laikas
tęsis iki kito pavasario...

E. R

Aš norėjau su vėju pakilt,
Nuskrist pas tave ir numirt.

Tik akimirką šią prisiminsiu.
Nes viską, kas buvo, užmiršiu.

Aš tikėjaus surasti tave,
Išvysti beribiam laike.

Mano dienos skubėjo ir lėkė.
Mano meilė glūdėjo ir slėpės.

Tavo veidas vis blanko ir nyko,
Kol galiausiai jau nieko neliko.

Akordai:

↓↓↑↑↓
Am* Dm* Am* Em
Am* Dm* Am* Em

Am* 002200
Dm* 032000
Em  000220

Norai

Gėlės žiedas nori skleistis,
tačiau nukrinta nespėjęs išeiti dar gyvas būdamas.

Tu sakei, jog nori skristi.
Bet savyje nutūpei dar nė nepakilęs nuo žemės.
Tad iš kur begali būti skrydžio džiaugsmas?!

Aš norėjau suskaičiuoti žvaigždes danguje.
Tačiau išaušęs rytas paslėpė jas.
Galbūt tai buvo ne žvaigždės, o tik sapno nuotrupos…

Byra Žvaigždės. Žmonės stovi atsigręžę į begalybę ir gaudo jas dubenimis. Kas pagaus - bus sotus. Suskyla nukritusi Saulė. Iš jos šukių kraštų laša tirštas ir karštas raudonas kraujas. Sudūžta nukritęs Mėnulis. Jo duženos pamažu subėga į plačią upę. Nukrenta Debesų kamuoliai. Jie ridenasi žemės paviršiumi vejami ir mėtomi vėjo. Krenta Vėjas. Ir skverbiasi į Žemės gelmes, užpildydamas tuščias erdves. Neilgam. Tįsta ir teka Sferų sluoksniai. Srovė lyg lava po savimi nepalieka nieko, tik savo pačios pėdsaką. O juk Žmonės tik troško sugauti savo laimę...

Mažas žmogutis pabudo iš sapno. Jis gulėjo plačiai atmerkęs savo dangaus žydrumo akutes. Koks tamsus jam pasirodė rytas! Pašokęs iš lovelės, jis lengvais žingsniais nustraksėjo link durų. Jos atsivėrė sunkiai girgždėdamos. Brėško rytas...

Vaikas sapnavo tekančią saulę. Gaivia rasa pasidengusia žole jis nubėgo ant kalvos ir išvydo būrį skrendančių paukščių. Paukščiai (galbūt tai galėjo būti gervės) lėtais sparnų mostais sklendė viršum bundančios žemės. Žmogutis tapo lengvas it plunksnelė ir pakilo kartu su paukščiais...

Kiekvieną rytą, svajodamas pakilti, vaikas atverdavo duris. Svajonė jam suteikė sparnus. Sparnus, su kuriais jis galėdavo stebėti ir pažinti pasaulį.
Žmogus augo ir ruošėsi ilgam savo gyvenimo skrydžiui. Augo ir pamiršo savo vaikystę. Pamiršo savo svajonę. Jo sparnai dilo. Kas rytą pakilęs jis nebeišvysdavo tekančios saulės. Durys užsivėrė. Sapnai liko už durų...

Žmogus nusprendė, jog jo svajonės niekada netaps realybe. Nebesitikėjo pajusti  skrydžio džiaugsmo. Dar nė nepakilęs nuo žemės, jau nutūpė savyje. Kasdienybė jam tapo rutina. Žmogus lėtai šliaužė pažeme, nepakeldamas akių į dangų.

Kas rytą tekėjo saulė. Giliai žmogaus širdies kertelėje glūdėjo atsiminimai. Atsiminimai, kuriuos vieną dieną pažadino visai atsitiktinai tarp senų fotografijų rasta nuotrauka. Plačioje žalioje pievoje pakėlęs akis į dangų stovėjo mažas vaikas...

Žmogus pažvelgė pro langą. Skaisčiame pavasario danguje plasnojo į namus grįžtantys paukščiai. Jis lėtai pakilo ir nusklendė drauge su jais.

Tu taip dažnai vejiesi kažką nepaprasto. Leki, veržiesi, skrieji. Tu pagauni, palieti. Ji švelni, trapi ir dažnai tokia beribė. Tau beprotiškai reikia jos šilumos, palaimos, džiaugsmo. Juk tai – laimė!
Tu parklupai, bandei ją sulaikyti, bet ji išsprūdo iš tavo delnų, nusklendė toli toli… bet tu ir vėl vejiesi.

Ir vėlei apeini ratą tylos pkraščiais...