Pakibo palubėj -
Tai kuo tikėjau.
Laukdamas ryto. -
Pamiršti norėjau.
Mano vienišas draugas. -
Atsisveikint nespėjau.

135 - 246

Kiek kainuoja lašas laimės,
išplėštas iš šimtosios sekundės dalies?
Kiek kainuoja skausmas ir vienatvė?
Rizika?
Lemiami žingsniai ir sprendimai?
Ašara,
lyjant mintims?
Supratimas,
jog lauki?
Ir akies mirksniai,
kurių baidaisi?

Brendu per save pačią,
Sušlapo mano skruostai.
Ašaros sugėrė lietų... drumzles... purvą...
Kojos pavargo nuo nevilties.
Ištroškusi širdis, -
Kažkieno rankos troško jai padėti.
Išgelbėk sielą,
Neleisk jai nuskęsti,
Tai viskas, ką tu turi...
Perduok linkėjimus.
Surask meilę.
O kai pasieksi krantą,
Nežinomybė baigsis.
Vanduo.
Per save pačią aš brendu.

Kažkas išėjo, bet tikėjosi sugrįžti.
Užsklęstos durys jau niekada neprasivers.
Kažkas privertė nusišypsoti.
Ta maža šypsena kito veide...
Maišosi praeitis ir dabartis.
Sienos negelbsti nuo prisiminimų.
Sustojau sekundėlei.
Prie ateities durų.
Ir laukiu...
Kada surasiu savąjį išėjimą.

Šiandien Dievas neverkia -
Nesninga. Nelyja.
Dievo ašaros kris rytoj,
Gersis į žeme. Odą.
Persismelkusios į pasąmonę
Gludins žmonių skausmą.
Ne, Dievas neverkia.
Tik pailsę žmonės
Priguls Jo akiduobėse.
Priglaus Dievas
Paguos

Išbristi. Iš dienų, snūduriavusių pašonėj.
Išbristi. Iš debesų atspindžio akių vyzdžiuose.
Išbristi. Iš minčių gelmės, kurioje vieną vakarą vos nepaskendau.

Tik vieno lašo trūko. Iki išsipildymo.

2005 08 26 18:08
Diena, kai dar nepažinojau Tavęs.
Aš kuriu savo Istoriją.

...Neišsipildžiusi meilė nusileido ant tavo skruosto (o jis švelnus pagalvojo toji)
-Leisk prisiliesti. - paprašė ji.
Tu nejautei ir negirdėjai...
Ar žinai, kad ir meilei pritrūksta drąsos?
Ar žinai - ji trapi ir klystanti?
Per tavo plaukus perbraukė švelni meilės ranka (ji užuodė vėją ir saulę tavyje)
-Leisk būti su tavimi. - troško ji.
Tavo abejingumas ją kankino...
Ar žinai, kad ji ir kančia ir laimė?
Ar žinai - ji gali trukti amžinybę?
Meilė žvelgė į atvo žydras akis ir lėtai prisilietė prie tavo lūpų ( tai buvo dangus ir vanduo, šiluma ir vasara)
-Leik mylėti. - troško ji.
Ir...
Ar žinai?
Ar žinai, kad aš norėčiau būti tavo MEILĖ?

2004 10 24
Kažkada buvę ir praėję...
Buvusios šilumos nuojauta...
Silpnas jutimas...
Plakimas...
To, ko nebuvo, ir jau niekad nebebus...
Kas prarasta...
Kas nesuvokiama...
Suvokimas ateina..
Retkarčiais...
Tirštas rūkas...
Ir pamirštos mintys...
Lietus...
Amžinas grįžimas...
Siekti ir laukti...
Rodyklių nuojauta...
Vandens paviršiaus ilgesys...
Melodijos skausmas...
Tikėtis ir prarasti...
Šviesos šaltumas...
Praėjusių prisiminimų šešėlis..
Lašai ant tavo lango...
Prakalbusios durys...
Tavo raktas nuskendo...
Linkėjimas...
Jausmų nuojauta...
Meilės skrydis...
Prapliupę debesys...
Lapų mirtis...
Nykimas...
Pamiršti ir pakelti...
Sapnų pažadai...
Besistengiantys tave išlaisvinti...
Kriauklės pažadai...
Kažkada žadėję ateitį...
Įžūli baimė...
Neleidžianti užmerkti akių...
Budėti ir bėgti...
Jeigu tave vejasi...
Jeigu nelieka išeities...
Klaidinga nuojauta...
Baigia lyti...

Esė

Remiantis F. Dostojevskio romanu „Nusikaltimas ir bausmė“

Nusikaltimo idėja

Idėja.Viskas prasideda nuo idėjos. Mažų mažiausios minties. Kol galiausiai subręsta. Subręsta iki veiksmo...

Žmogus, turįs idėją. Juk tai labai daug!

Idėja ir pastangos jai įvykdyti. Priemonės. Priežastys...

Viena priežastis. Labai svarbi ir reikšminga. Daugelis jų. Susidedančių iš smulkmenų. Bet sugebančių sudaryti visumą...

Nusikaltimo idėja. Ar ji savaime gali būti priežastimi? Ar tik tapti pasekme?..

Tu turėjai idėją. Mintį savyje. Pamažu bręstančią. Spartinamą atsitiktinumų. Atsitiktinių žodžių, išgirstų kažkur kavinėje. Ar praeinant pro šalį pamatyto atsitiktinio žmogaus...

Reikšmingi atsitiktinumai. Tau jie buvo tokie reikšmingi!

Tavo karštligė. Ar ji galėjo viską spartinti? (Bandau tave suprasti. Pažvelgti rašytojo akimis. Juk jis geriausiai tave pažino. Sunku...)

Tavo skurdas... Padėtis. Paskatos. Ir kambarėlis. Lyginamas su karstu...

Karstas reiškia vieną – mirtį. Ar tu tiesiog norėjai parodyti, jog esi gyvas? Vis dar egzistuoji? Kad ir tris dienas neturėjęs burnoje nė kąsnio...

Ar nužudymu tu tikėjaisi įrodyti sau ir visiems teisę būti čia ir dabar? Teisę pakelti ranką... tai buvo tavo įrodymas?!

Tau nereikėjo to, ką gavai po nusikaltimo. Atlygio, kurio taip rūpestingai ir karštligiškai ieškojai. Tu juo net nepasinaudojai. Nes galbūt praradai tą, kuo tikėjai... Tavo idėja tapo įvykdyta. Ji neteko savo vertės...

Ar be kančios tu galėjai ko nors daugiau tikėtis? Tikėtis iš savo idėjos. Idėja tau atnešė begalinį vienatvės pojūtį. Tu manei, kad bausmė yra tavo atlygis...

Idėjos apgaulingos. Jos pavergia žmones. Tapdamos giliais įsitikinimais. Užvaldančiais mūsų minti... Tavo. Ir mano. Kai jau nelieka kitos išeities...

2004 sausio 12 šeštadienis 21:19

[..] tačiau kažkas sulaiko mane. Tai viena mano pusė – amžinas stabdis. ‚Vienąkart gyvenu....‘ Tačiau ši frazė neleidžia visko sau leisti. Dažniausiai yra užbrėžiamos siauros ribos... O žmogus vis siekia jas išplėsti. Protas stabdo širdies veikimą. Protas stengiasi užgniaužti jausmus. Jausmai pasislepia... Ir glūdi, tylūs, nebylūs...Labanakt!