Mažas žmogutis pabudo iš sapno. Jis gulėjo plačiai atmerkęs savo dangaus žydrumo akutes. Koks tamsus jam pasirodė rytas! Pašokęs iš lovelės, jis lengvais žingsniais nustraksėjo link durų. Jos atsivėrė sunkiai girgždėdamos. Brėško rytas...

Vaikas sapnavo tekančią saulę. Gaivia rasa pasidengusia žole jis nubėgo ant kalvos ir išvydo būrį skrendančių paukščių. Paukščiai (galbūt tai galėjo būti gervės) lėtais sparnų mostais sklendė viršum bundančios žemės. Žmogutis tapo lengvas it plunksnelė ir pakilo kartu su paukščiais...

Kiekvieną rytą, svajodamas pakilti, vaikas atverdavo duris. Svajonė jam suteikė sparnus. Sparnus, su kuriais jis galėdavo stebėti ir pažinti pasaulį.
Žmogus augo ir ruošėsi ilgam savo gyvenimo skrydžiui. Augo ir pamiršo savo vaikystę. Pamiršo savo svajonę. Jo sparnai dilo. Kas rytą pakilęs jis nebeišvysdavo tekančios saulės. Durys užsivėrė. Sapnai liko už durų...

Žmogus nusprendė, jog jo svajonės niekada netaps realybe. Nebesitikėjo pajusti  skrydžio džiaugsmo. Dar nė nepakilęs nuo žemės, jau nutūpė savyje. Kasdienybė jam tapo rutina. Žmogus lėtai šliaužė pažeme, nepakeldamas akių į dangų.

Kas rytą tekėjo saulė. Giliai žmogaus širdies kertelėje glūdėjo atsiminimai. Atsiminimai, kuriuos vieną dieną pažadino visai atsitiktinai tarp senų fotografijų rasta nuotrauka. Plačioje žalioje pievoje pakėlęs akis į dangų stovėjo mažas vaikas...

Žmogus pažvelgė pro langą. Skaisčiame pavasario danguje plasnojo į namus grįžtantys paukščiai. Jis lėtai pakilo ir nusklendė drauge su jais.