Aš mačiau dangų tavo akyse…
Jaučiau vasarą tavo delnuose…
Girdėjau vėją tavo balse…
Užuodžiau lietų.
Jaučiau jo skonį…

    Jos kūną gaubė beformiai naktiniai. Norėjai ją apkabinti, bet, rodėsi, ji išsisklaidys erdvėje vos tik prisiliesi. Norėjai išsivesti ją į lauką, šį šiltą ir jaukų vakarą.

    Jauti orą, prisipildžiusį saldaus liepų žiedų kvapo. Prilieti jos riešą. Jos vėsūs ir drėgni pirštai susipina su tavaisiais. Nematai jos veido, tačiau nujauti, jog ji šypsosi.

    Šilta rasa po kojomis. Ji bėga ir traukia tave paskui. Staiga atgniaužia pirštus, paleidžia tavo ranką ir nuskrieja tekina per pievą.
   
    Matai ją ant kranto. Upės gelmė traukia ir vilioja. Tačiau tave nukrečia šiurpas pagalvojus apie ledinį vandenį. Ji lėtai brenda į vandenį. Ant nuogo kūno atsispindi mėnesiena. Paneria ir pradingsta šaltoje versmėje.

    Ji jau ant kranto. Apsirengusi atsisėda ir žvelgia  į upės tėkmę. Jos naktiniai sušlapo ir prigludo prie kūno. Banguojasi šlapi plaukai. Apsikabini ją. Ji susigūžia tavo glėbyje. Jauti jos nuo šalčio virpantį kūną, pašiurpusią odą.

    Tavo ir jos širdys sulaukia aušros…