Aš apsupau save "outsideriais". Tokiais pat kaip aš. Daugelio mano draugų nesuprastų niekas kitas išskyrus kitą daugumą mano draugų. Mes visi esame toli ėję, bet nedaėję, mes užstrigome kažkur "tarp".
Draugai yra kaip tos kriauklelės, kurios apauga laivo dugną, ir galiausiai didžioji laivo esmė, jo paskirtis tampa tų kriauklelių nešiojimasis su savimi pirmyn atgal. Jos niekaip neatlimpa. Net per didžiausius škvalus, per cunamius. Tuo tarpu kai viskas, kas yra likę paviršiuje būna nuplauta bangų ir vėjo šuorų, jos išlieka stipriai prikibusios ir neatidalomos. Laivas juk puikiai funkcijuonuotų ir be savo kriauklelių, tačiau ar tuomet jo dvasia išliktu ta pati?
Prarasdama kažką svarbų savo gyvenime, esu išmokusi priežodžio, skambančio šiurkščiai, bet kertančio į taikinį. Draugai ne šunys- nepririši. Kad ir kaip retkarčiais norėtumei, vertėtų pridurti. Kad ir kaip sunku būtų netekti kažko priprasto, žmonės iš tavo gyvenimo kartais ima ir atsisluoksniuoja. Ir tu labai nenorom užleidi jų vietą kitiems. Kiti praeina ir dingsta kaip lietūs. Palikdami savo pėdsaką tavo gyvenime, arba ne. Tačiau yra tokių, už kuriuos esi pasiruošusi atiduoti jei ne ranką, tai bent mažąjį pirštelį.
Už tuos, su kuriais gali juoktis pasikriuksėdama, už tuos kurie pažįsta tavo tamsiausias puses. Ir prieš kuriuos negėda. Negėda, jog ėjai ir kažkur nedaėjai. Jog įstrigai kažkur pusiaukelėje. Jog kartoji tas pačias klaidas. Už tai kad nesi tobula ir tuo nesieki.
Už tuos, be kurių tiesiog nebūtų šitaip gera.