Aš visuomet maniau, jog nelaiminga esu todėl, kad negraži. Ačiū tau drauge, kad parodei, jog nelaiminga esu būtent todėl, jog man patinka tokia būti. Visai kaip ir tu. Mes semiames jėgų iš savo "nelaimės". Būdama gražuolė tu verki vakarais, ir aš tave užjaučiu. O tu užjauti mane, kai man "bloga". Ir taip mes puoselėjame viena kitos "nelaimingumą". Nes gyvenimas suveda žmones, kurių vienas kitam reikia.
Tik net tau aš bijau pasisakyti, kaip kuo tuoliau tuo mažiau jaučiu.
Niekuomet nejaučiau gailesčio ar užuojautos. Gymiau su deficitu. Mano smegenyse nėra šio centro.
Ir kartasi aš savęs bijau. Ne, ne tamsos, glūdinčios manyje, kuri viešai demonstruojama sarkazmo ir humoro pavidalu. Juk geriausias būdas sakyti tiesą- iškišti ją už sarkazmą, tuomet nerizikuoji būti apkaltintas nuoširdumu. O juk nuoširdumas didžiausia iš ydų ir silpnybių. O žmogus turi išlikti stiprus. Tu juk nepalaužiamas, tu juk neverkšlini. Tu juk uola. Kuri trūkinėja nuo viduje plyštančio kauksmo. Tu juk stiprus.
Ypač kai bijai. kuo labiau bijai, tuo daugiau stiprybės tavyje kaupiasi.
nesvarbu kas, stiprybė, baimė, nelaimė, svarbu ne tuštuma. Tik ne tuštuma, kuri veržiasi pro kraštus.
kuo garsiau juokiesi, tuo tyliau verki. Ir verksmas tai teigiamas simptomas. Bijai akimirkos kai nebesugebėsi netgi verkti.

меня покинут короли
и я кого нибудь покину
уходим мы не от любви
а просто бы как будто мимо

bleha, kai pagalvoju, visiems taip gerai, visi gerai žino ką tau derėtų ir ko nederėtų rašyti, kas tau sekasi ir nesekasi ir išviso tu lohas ar ne. o kad man pačiai taip.

gyvenu bute, kuriam sninga

Apsiblioviau pasibaigus serialui, ne todėl, kad baigėsi blogai, ir net ne todėl, kad baigėsi, bet turbūt gražesnės pabaigos net aš nebūčiau sukūrusi

...so people could remember the one who lived, not the one who died"

O man lengviau, kai nebėra kur eiti
kai pėdas apsemia vanduo ligi kulkšnių
kai vakaras praryja gatvių vėsą
o man lengviau kai neturiu namų

o man lengviau, kai niekas nebelaukia
kai nebenuvili ir kai nebeprašai
kai skerstgatvių beveidžius
ir asfaltą beprasmei pilkumai imi ir nurašai

nebenaršai nebeprašai nelauki
o jeigu gausi gausi jei per daug
o jeigu gausi kiek nebepakelsi
ir jei grąžos nesugebėsi duot
nesugėbėsi iš tuščių kišenių
iš dvasios iš tuščių vilčių
o jei per jaunas jaunas jau pasenęs
o jei išaugęs iš savęs nors kauk

peraugęs perkrypęs nors siluetas
tiesus dar
tartum žarija nors žvilgsnis alkanas
o duonos kriaušlė mėtos
nors per tiesus dar ją pakelt
nors per teisus jau niekuomet nebūsi
jau niekuomet nebūsi kuo buvai
darbštuolės bitės abejonės triūsia-
kad niekuomet kitaip nebūsia
nes tu nelauki
ir nebeprašai

... aš diemedžiu žydėsiu.

ištark neužsimikčiojęs