Nusidėvėję lapija brokato klostėmis šiugžda po kojomis
Sėdi poetas šulinyje
Ant paskendusių knygų kalvos.
Ir iš puslapių lanksto gerves.
Ir jas tupdo sau ant galvos.
Tegul bent jos išskrido paskraidyti.
Medžiai sukuria lietų
Šakomis prakiurdę tą sielvartą
Kurio prisisunkia prisirpsta
Dangūs
Ir sukrenta į rudens tvenkinį
Antutėms po kojomis
Gluosniai šakomis išmaišo
Vandenį pilkumą rimtį
Sudrumsčia sujudina
Tarytumei katile išverda
Rūkai nugaruoja
Tumulais tumulais ir pasklinda
Pakimba ir rūstauja
Medžia sukūrė debesis
Kiek daug langų sutilpo į šį rudenį...
Parašiau visą gerą pastraipą rišlaus prasmingo pasakojimo. Tai daugiau nei esu parašiusi per du pastaruosius metus.
...Ir aš pratrūkau ir pradėjau rašyti
padrikus žodžius mintis sakinius
Kai išsirašiau visa ir kritau be kvėpavimo.
Kaip priklausomas galiausiai gavęs dozę.
Ir tada įkvėpiau pilnus plaučius oro,
Ir tada įkvėpiau pilnus plaučius sniego,
Ir tada prikrito pilnos akys dangaus...
Žiupsnelis saulės,
tik žiupsnelis
ant rudenėjančios žolės,
kavos puodelio
ant palangės,
kiek primerktų vokų
turbūt iš baimės,
ant kairio skruosto
atsukto į dangų...
Aš gurkšteliu-
Tebūna Spalis!
...o gal išties taip viskas turi būti
rugsėjo nuojautom pritvinkusį rugpjūtį?...
Visada pavydėjau meniškoms sieloms... jos spalvingos, jos emocianalios, jos įdomios! Žaviuosi tokiais žmonėmis, jų ekspresija, jų fantazija, jų idėjomis. Jų šukuosenom, jų plaukų spalva, jų tatuiruotėmis! Žaviuosi dažniausiai iš tolo. Kaip tas iškrypėlis stalkeris akies krašteliu stebintis kitokį gyvenimą, kuriam pati esu per pilka. Savo smėlio spalvos konservatyviame pasaulyje, savo rutinoje, savo komforto zonoje. Aš tarpstu, ir kas baisiausia, man šitaip gerai.
1 2 3 ---
6 ---
9 ---
12 ---
15 ---
18 ---
21 22[iš viso:
219]