Plikos medžių šakos
Vėjyje siūbuoja.
Oras nykiai pilkas,
Netgi atgrasus.

Varna įsitaisius
Ant viršūnės stulpo,
Dairosi aplinkui,
Žvilgsnis jos skvarbus.

Vieversėlių giesmės
Nykumai atsparios,
Skambesiu išsklaido
Nerimo mintis.

Jei gyvybė bunda,
Gal pabus pasaulis,
Ras teisingą kelią,
Realias viltis.

Snaigių fėja atskubėjo,
Barstė sniegą ji su vėju.
Ir balta šviesa pasklido.
Ar žiema nepasiklydo?

Iš kažkur atsklido garsas:
-Ką čia matot, tai ne farsas!
Saulė šypt už debesėlio:
-Ech, vasari, vaike vėjo.

Ei, vasari, kas čia daros!?
Sninga, lyja, telkšo balos,
Apsiniaukę, siaučia vėjai,
Tokio oro tu norėjai?

Jei žiemos esi tu mėnuo,
Kviesk šaltuką, snaigių fėją.
Jei pavasario broliukas,
Skaidrink orą spinduliukais.

Kur pažvelgsi - telkšo balos,
Šlepsi sniegas po padu.
O barsukas vaikštinėja
Neskubėdamas mišku.

Ieško ir kažko neranda,
Darosi labai graudu.
- Kur pasislėpė šešėlis?
Norisi saldžių sapnų.

Prisiminiau, kai buvau maža, išmokau ir deklamavau poeto Juliaus Janonio eilėraštį apie žiemą. Dabar, kai taip smagiai sninga ir dar smagiau šąla, turbūt, daugeliui jūsų bus įdomu jį paskaityti, todėl siunčiu ir linkiu gerų prisiminimų iš vaikystės.

Žiema

Kur pažvelgsi, visur balta
Gal ir saulei kartais šalta,
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją.
Man ant krosnies jų nereikia
Ką gi ten tas vėjas veikia!
A, jis baldos į duris,
Mano, gal atidarys.
Ne, vyruti, neįeisi.
Leisiu – šalčio man priveisi,
Dėl tavęs drebėk paskui.
Girdi, durys apsukui.
Bet ir vėjas patikėjo –
Jau pas langą subarškėjo.
Barškink sveikas dar labiau –
Aš tavęs nebebijau.

Nors apniukęs pilkas dangus dabar daugiau "džiugina" prieššventiniu lietumi, šventės vis tiek įvyks. Tai ir linkiu to smagaus šventinio šurmulio visiems šios svetainės dalyviams. Linkiu pozityvaus mąstymo, pakilios nuotaikos, nepasiduoti liūdnoms mintims. O kad į jūsų širdis pasibelstų nors mažytė dalelė džiugesio, siunčiu Jono Aisčio nuostabų eilėraštį.

Šv. Kūčios

O kaip balta dabar jinai, tėvynė,
Po sniego apklotu užmigusi, plati,
Lyg apsigobus žėrinčiais žvaigždynais
Nežemiška, šventa ir nuostabi naktis...

Kai kur išbėgus stypteli eglutė
Iki mėnulio veido šypsančio nakčia:
Sniegų link žemės nulenktos šakutės,
Dangun viena viršūnė šauna vilyčia...

Gumšuoja miškas. Kur ne kur trobelė
Atakusi nykiai švytėjančiais langais.
Šerkšnoj liepsnoja deimantų ugnelės,

Tarytum plazdančios ant stalo žvakės
Ar lyg vaikų maldoj nušvitę akys
Sustojusių Kūčių džiaugsmingai įžangai.

Sode tokia tyla ir ramybė, kad, gerai įsiklausius, gali išgirsti jį sekant nuostabią žiemos pasaką, tokią baltą, šviesią ir tyrą, tokią naują ir dar negirdėtą, kuri pasklinda ore, kyla vis aukščiau ir aukščiau, į plačią erdvę, į neaprėpiamus tolius... O eglės, jau pasipuošusios puriais, baltais sniego kailinukais, džiaugiasi savo naujais apdarais ir su viltimi laukia laimingos pasakos pabaigos.

Kas rytą, kai žvilgteliu pro langą, mane pasveikina klevai, o nuo jų sklindanti rausvai gelsva šviesa užlieja paslaptingu džiugesiu. Rodos, lyg saulės spinduliai, ištrūkę iš debesų pilko apsiausto, apšvietė medžius savo ryškiu spindesiu. Ir akyse šviesu, ir širdyje smagu, ir ruduo ne toks pilkas atrodo. Ir kaip gamta išmoningai viską surėdė: pilkame fone - nuotaikingų spalvų šėlsmas.

Kad prikrito kaštonų ir gilių!
Dovanų rudeninių apstu.
Spalis šypsos į ūsą žavingai,
- Pamatysit, ką dar jums nešu :)

O rugsėjis ramiai sau svajoja,/ jo svajonės vilioja mane,/ mintimis grįžtam vasaros rojun,/ kur išlikus jauki šiluma.