Prisiminiau, kai buvau maža, išmokau ir deklamavau poeto Juliaus Janonio eilėraštį apie žiemą. Dabar, kai taip smagiai sninga ir dar smagiau šąla, turbūt, daugeliui jūsų bus įdomu jį paskaityti, todėl siunčiu ir linkiu gerų prisiminimų iš vaikystės.

Žiema

Kur pažvelgsi, visur balta
Gal ir saulei kartais šalta,
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją.
Man ant krosnies jų nereikia
Ką gi ten tas vėjas veikia!
A, jis baldos į duris,
Mano, gal atidarys.
Ne, vyruti, neįeisi.
Leisiu – šalčio man priveisi,
Dėl tavęs drebėk paskui.
Girdi, durys apsukui.
Bet ir vėjas patikėjo –
Jau pas langą subarškėjo.
Barškink sveikas dar labiau –
Aš tavęs nebebijau.