Vaikų (o gal velnių) darželis griebėsi patyčių: po teigiamais komentarais spaudžia kaip "blogas" (jau po 10 kartų spėjo nuspausti) ir dar paslepia gerų komentatorių atsiliepimus. Na, vykdomas tikras psichologinis teroras. Beje, visai netoleruojami tikrai gražūs ir suprantami kūriniai. Tai čia išeina, kaip tarybiniais laikais, tipo, rašyk taip, kaip patinka kritikams, t.y., drįstu teigti, dabar rašyk kaip pagal kažkokio šizofreninio modelio standartus. Tiesiog, jokios laisvės pasireikšti įvairiapusei kūrybai čia nėra.

Mes – literatai Lietuvos,
Praėję nuosavus kančių kelius,
Patyrę įspūdžius – ne vien smagius,
Bet, kai grėsmė kokia iškyla,
Tuoj susivienyt skubam, kaip žinia,
Nes tik vienybėje – jėga.
Mes – žmonės – esame žaismingi,
Suprantama – dar – kultūringi,
O jeigu kam tai nepatinka –
Tegu nesikiša geriau.
Mes – literatai – taip padūkę,
Kad, Dieve, sergėk mus, tačiau…
Neleisk, kad mus kažkas suėstų,
Ir dar prieš tai – purvu apkrėstų,
Nes Siela mūsų – nemari...
Ir tie, kas Sielą pasigvelbtų –
Per amžius būtų pasmerkti.
Na štai – kaip vėl man susirašė,
Bet ką daryt – kai nėr kitaip,
Kad ta vienybė suklestėtų,
Juk reik rašyt, kalbėt – o kaip kitaip?

Ar verta švaistyti laiką ginčams dėl skonio? Na, nebent už pinigus. Suprantama - valgyti norisi kasdien.
Kaip supratau, ši svetainė skirta psichologiškai apdirbti tuos, kurie išlieja savo dūšią, tikėdamiesi supratimo, pritarimo, pagaliau, bent jau kultūringos kritikos, korektiškų pastabų, kurių dėka rašantysis galėtų tobulėti, turtėti naujais jausmais, šiuolaikinėmis idėjomis.
Bet, deja, gaila, kad nepriklausomoje Lietuvoje žmogų, pirmiau, stengiamasi pažeminti, sutrypti, suniekinti jo kūrybą, sunaikinti jo savivertę. Ir visa tai daroma už pinigus. Galvoju, kad tokie darbai už jokius pinigus nepateisinami. Tai - velniški darbai. Tikras menas daromas ne už pinigus. Jis yra Dievo dovana ir skirtas džiuginti žmonių sielas.
Kiek čia teko skaityti beprasmių ginčų, kiek neprasmingai sugaišta laiko.
Ne kas šioje valstybėje, jei pinigai uždirbami pačiais niekingiausiais būdais - kitų niekinimu.
Tie, kurie niekina, yra pačios žemiausios savivertės, nes jie tiesiog nepajėgūs suprasti, kad kiekvienas doras žmogus yra individualybė ir kiekvienas savo kūryboje atsispindi kaip savo sielos, vienintelės kaip tokios, individuali išraiška. Žinoma, ne visų skoniai vienodi, bet kritika turi būti korektiška, komentarai - kultūringi. Vienareikšmiai.

- Kas per oras!
Kas per oras!
Stebis pasiklydęs
Voras.

- Kur voratinklį
Padėti?
Duokite, greičiau,
Man skėtį!

- Zvim, zvim, zvim,-
Suzvimbė musė,
- Vargšas voras -
Be namų,

Gal po sparneliu
Priglausti?
Lįsk, jei nebijai
Pasiausti.

Išsigando voras
Musės,
Tos juodosios
Vilko pusės.

Ir kad nešė
Jis kudašių!
Kaip galvojat,
Kur?

Pabundu anksti ryte,
Mintys apspita mane,
Nežinau, kodėl.

Puola jos bemaž kaip akliai
Ir, beje, labai atkakliai,
Nežinau, kodėl.

Štai praskrido juoda musė,
Išvaikys, maniau, aklius,
Bet apsirikau.

Pazvimbiojo aplink aklį,
Patūpėjo ant pakaklio,
Ir nuskrido sau.

Štai ant ko tupėjo musė,
Ta beširdė vilko pusė,
Pagalvojau sau.

Na, o mintys toliau sukas,
Nežinau, iš kur jos brukas,
Ir jas vėl rašau.

Ech, delfiukai, paklausysiu aš tavęs ir pavarysiu į dienoraštį triedaliuką, kurį ką tik surašiau, nes susnervinau eilinį kartą, kai perskaičiau Maldeikienės straipsnį Lietuvos ryte. Na, o susirašė man taip:

O Lietuva, Tėvyne mano,
Ir vėl esi tu parduota!
Mes, Tavo vaikai, vėl vergijoj -
Už ką gi mums tokia dalia?

Norėjome gyvent laisvai,
Bet vėl mums pakirsti sparnai -
Pinigų rėmais suvaržyti,
Godžiųjų ponų sutramdyti...

Kapitalistinis pasaulis toks:
Arba tu – vergas, arba – ponas,
Na, o tų ponų, kaip žinia,
Godumas be ribų – deja.

Laisvės idėjos užvaldyti,
Sielos troškimo genami,
Suskrido paukščiai laisvės ginti -
Ir buvo jai ištikimi.

Ta laisvė – pinigais matuota -
Neatnešė ji laimės mums,
Vos paruseno ir užgeso
Viltis gyvenimo šviesesnio...

Kokio daugiau jau ir nebus.

kaip nerčiau aš į jūrą
spindinčių kvapnių gėlių!
bangose jos plūduriuočiau,
skęsčiau, kilčiau, skrisčiau...

dabar vėl neriu...

į jausmų saldžias platybes...
į gyvenimo jaukias erdves...

Einu mišku.
Rudens – nė kvapo,
Ir medžiai dar žali,
Erškėtrožių žiedai
tik šypso pakely
Ir, rodos, jie man sako:
- Dar džiaukis vasara,
šiltom dienom,
žvaigždėtais vakarais,
gaiviais rasos lašais...
O vakare, kai bus tamsus dangus,
Pasižiūrėk į Grįžulo ratus.

Saulė taip šiltai ir skaisčiai šviečia
Ir visus į gamtą kviečia.
Daugiau tvert nebegaliu,
Ton gamton ir aš lekiu.
Gal naujų minčių surasiu,
O suradus - jums parnešiu.

Norėčiau aš sukurt poemą
Apie gyvenimą žmonių,
Drąsių, taurių, labai garbingų,
Ir pavadint ją sonetu.

Gyvenimą, kuris nušviestų
Kelius visiems, kas pasiklys,
Kuris laiku įžiebtų viltį
Neleistų sielai nusivilt.

Pakeist norėčiau aš likimą,
Kuriems jisai nepalankus,
Tik nežinau, ar tai galėčiau,
Nes tai tegali tik dangus.

Nuskrist norėčiau aš į dangų
Ir paprašyt jo nuoširdžiai :
“- Suteik, dangau, malonę liaudžiai,
Nes nori ji gyvent tauriai”.

Norėčiau dar daug ką atlikti,
Tik nežinau, ar valioj Jo,
Mūs Viešpaties, kurio galybėj -
Mes, Žemė, Saulė ir Vanduo.