Štrauso valso ritmu
Šoka lapai geltoni,
Mūsų parke gražu,
Bet kur dingo kaštonai?

Krenta ir krenta,
tai lapai, tai obuoliai -
ruduo prausiasi.

Na, ir kas, kad jau ruduo,
Ir kad lapai krenta,
Man smagu, nes aš - vanduo,
Vis skalauju krantą.

O su lapais geltonais
Žaisti man patinka,
Paplukdau juos pakely,
Kas po to ištinka?

Aš - vanduo - ir man tas pats,
Kas ištinka lapams,
Aš žaidžiu ir man smagu,
Aš - vanduo, aš - šlapias.

Rugpjūčio ruduo -
beržų lapai sausi kloja taką,
po lietaus nebespindi vaiski žaluma,
keičias metų laikai,
keičias mūsų augintos svajonės,
vėl į nežinią žengiam - pasiklydę vaikai.

"O tu? Kokia gi teko tau lemtis?
Ar buvo tau dosni viliojanti viltis?
Jeigu mane girdėtum - slėgtų tau krūtinę,
Širdis tiktai viena, kaip ir viena Tėvynė".

Ateina genijai ir - neišnyksta,
Nes genijai - dangaus siųsti,
Kas myli laisvę, grožį ir kūrybą,
Tie amžinai gyventi sutverti.

Kodėl žmonės laimės ieško ten, kur jos nėra? Gal todėl, kad jie nenutuokia, kas yra laimė? Bet iš kur jie tada žino, kad yra laimė? Jeigu jie žinotų, kas yra tikroji laimė, o ne ta, kurią patys susikūrė savo vaizduotėje, tada nereikėtų jos niekur ieškoti.

Koks nuostabus medžių žydėjimas!

Juk visai neseniai
Lapai krito geltoni,
O dabar jie iš naujo
Nusidažė žaliai.

Keisis metų laikai,
Spalvomis išdykavę,
Ir kaštonai iš naujo
Kris ant žemės liūdnai.

Vėl iš naujo atgimsim,
Ir iš naujo numirsim,
Taip ir suksimės šiuo
Amžinuoju ratu.

Ir kaštonai linksmai,
Savo branduolius sukę,
Rudeniop vėl juos mėtys
Ant žemės liūdnai.

Kas pasakė, kad "Žmogus - savo likimo kalvis?"
Nė velnio!
Kalu, kalu, o jis mane vis atgal bloškia. Tai, kur čia šuo pakastas?