Pabudau ir supratau, kad graži pasaka, (o gal sapnas?) baigėsi. Na, kodėl viskas, kas gražu, taip greitai baigiasi?

Vis prisimenu Kretą, palmių alėjas, skaidrų jūros vandenį, įspūdingą saulėlydį, kai didžiulis apvalus geltonas kamuolys taip greitai nugrimzdo į jūros platybes, kad, atrodė, praėjo vos kelios akimirkos...
    Didinga kalnų ramybė vietiniams gyventojams suteikia oraus romumo, alyvmedžių plantacijos, besidriekiančios didžiuliuose plotuose, garsina kraštą savo įvairiaskoniais vaisiais ir vertingais aliejais, traukinukas, dardantis kalnų keliais keleliais, kviečia pasigrožėti krašto kalnuotais peizažais...
    Smagu pakeliauti, pasigrožėti, sukaupti malonių prisiminimų.

Toks jausmas, kad vasara baigėsi.
Ką tai galėtų reikšti?

Nejau pavasaris atėjo?
Na, negaliu tuo patikėt!
Bet ko kaštonų lapai svyra?
Gal serga? Kaip gi jiems padėt?

Baltais žiedais pražydęs krūmas
Taip kvepia! Net saldu žiūrėt,
Jame paukštelis giesmininkas
Kad suokia! Baigia pakerėt...

Tai, gal, pavasaris iš tikro
Jau atidard padebesiais?
Kaip ten bebūt, bet kažkodėl tai
Man sunku tuo patikėt.

Ateis pavasaris: miškai ir sodai pasipuoš
Žalių audimų rūbais prakilniais;
Pakalnėse žiedai kaip jūra supsis ir banguos -
Švelnus vėjelis atlinguos laukais...
Pavasario naktis atvers plačiausią šalį -
Užburtą grožiu žvaigždžių karaliją;
O dieną po pakrypusios bakūžės langu
Šypsosis saulės žydinti lelija...
Kvapai gegužio atgaivins mieguistą sodžių
Ir apsvaigins kiekvieną jauną sielą...
Tada ir aš atversiu žmogui savo širdį,
Nes bus ir man jauku, gražu ir miela.

Vytautas Montvila

1924 m.

Tai buvo ypatingos Kalėdos mano gyvenime... netikėtos... su maloniais siurprizais... su šiltais, draugiškais žmonėmis...
  Dėkoju likimui, kad grąžino man tikėjimą, jog dar išliko likimo nepalaužtų, stiprių, gerumo nepraradusių, šiltų žmonių.
  O šis stebuklingas Kūčių vakaras, kai jo sutemas ėmė puošti baltos, spindinčios snaigės, kurios lengvai krito ant lauke girliandomis papuoštos eglutės, buvo tikras Kalėdinis stebuklas, tikras gamtos ir nuostabios Kalėdinės pasakos įprasmintas kūrinys, kuris atgimsta nauja šviesa, nauja jėga, nauju tikėjimu į naują pradžią, naują, gražią ateitį, kurią kuriame mes, geros valios žmonės.

"Bėga beždžionė per mišką ir rėkia:
  - Krizė! Krizė! Krizė!
  Susitinka vilką. Tas klausia:
  - Ko čia dabar šitaip baisiai rėki?
  - Tai kad krizė!
  - Kokia krizė? - net pyktelėjo vilkas. - Kaip valgiau mėsą, taip ir toliau valgysiu, - pareiškė ir nubidzeno sau.
  Beždžionė bėga toliau šaukdama - Krizė! Krizė! Krizė! Susitinka lapę. Toji klausia beždžionės:
  - Ko rėki?
  - Taigi krizė!
  - Krizė, krizė, - pasišaipė lapė. - Kaip nešiojau kailinius, taip ir toliau nešiosiu, - tarė ir nubėgo į mišką.
  Beždžionė skuba toliau, rėkdama tą patį. Staiga sustoja:
  - Ir ko gi aš čia rėkiu? Kaip laksčiau nuogu užpakaliu, taip ir toliau lakstysiu..."

Štai, ir pirmosios snaigės pasirodė. Krenta sau lengvai, iš lėto, vėjyje pasišokinėdamos, tokios smulkios kruopelytės, kloja savo baltą patalėlį ir tyliai, tyliai pradeda niūniuoti beprasidedančios žiemos vakarinę lopšinę...

Spalvų dizaine
paskendęs ruduo
iš naujo kloja patalus.

Virusų džiazas,
Varveklių čiaudėjimas,
Bučkiai nosinėms.