Kalėdų medį papuošiu paukščiukais

Ir viskas tampa ramu.

Pas mane atėjo beveik sugniuždytas angelas, verkiantis juodomis ašaromis, surištomis rankomis, sudužusia širdim į tūkstančius gabaliukų. Man taip gaila buvo jos, kad verkiau ir aš, ir negalėjau jai padėti, surinkti jos, galėjau tik priminti, kas ji yra.

Žinau, kas nutiko. Nusivyliau, išsigandau. Ir nebuvo jėgų pakovoti, atsilaikyti, ir nebuvo, kas nuramintų ar palaikytų sparnus.

Tie žmonės, kurie turi katinus, supras. Taip būna ir tiek, ir svarbiausia lieka - kokia bus tavo reakcija į nuolatinius, kasdieninius šposus, škadas, bajerius, kuriuos dažniausiai randi po ilgesnio nebuvimo namuose, arba tiesiog po nakties - kai kambariuose karaliauja pūkuotasis padaras aštriais nagais, stipriomis letenomis, ir riešuto dydžio smegenėlėmis.
Taigi... Iš vakaro žvilgtelėjau į penkialitrį naminių sulčių maišelį, su kraneliu, nepradėtą, laukiantį tinkamos progos. Dar šmėstelėjo mintis, kad gal nelabai saugu jam šitaip atvirai gulėti, gal padėti jį kitur, tačiau ta mintis taip tik prašmėžavo ir nukeliavo kažin kur.
Na ir štai, rytinis apsilankymas virtuvėje. Užsimiegojusi einu kaisti arbatinuko. Pūkuotasis, matyt pamiršęs naktį vykusius reikalus, o gal vis dar nesuprasdamas, kad blogai pasielgė, glaustosi apie kojas, miauksi reikalaudamas pusryčių, o tada aš pamatau...  Mano aiktelėjimą jis jau pažysta - miauksėjimas ir trynimasis aplink kojas liaujasi, jis sprunka po rūbų džiovykle ir toliau stebi mane iš ten. Akys prisimerkę, ore tvyro kaltės jausmas. O gal jie nejaučia kaltės, tiesiog galvoja - "f*ck, dabar šita pyks. O juk buvo taip smagu."
Tos akimirkos, kai vertini žalos mąstą, kai seki akimis, kur nuvinguriavo sulčių upelis...
Ir ką - ir nieko. Belieka suktis greitai, valyti, skubėti, toliau girdėti reikalaujantį miauksėjimą.
Kažkada galvojau, kad katės - protingi gyvūnai, džiaugsmas namuose, mieliausi padarėliai. Ir va, prašau.

Ponia Do,

...

Užrašyk mane; matai, kokia aš juodraštinė.

Pamiršti ilgėtis. Pavargsti, galbūt nuo to jausmo. Nes na kiek galima.

Meilė ir vienišumas

Gyvatė devyngalvė
Be paliovos atkandanti
Kąsniuką sielos